2013 m. gruodžio 28 d., šeštadienis

SWAP. Džiaugsmas gauti dovanų


Dovanų aš laukiau laukiau. Tada dar biškelį palaukiau. Tada dar šiek tiek luktelėjau. Po to padariau pertraukėlę. Atsikvėpiau. O tada susikaupiau ir dar mažumėlę luktelėjau. Ir štai vakar paštas pasidavė ir atidavė man, kas man priklauso. Bet čia laukimas nesibaigė. Reikėjo deramai atsiveikinti su kalėdiniais svečiais. Dar reikėjo susikaupti ir susišukuoti papiktintas mintis apie piktybines pašto peles, kurios pragraužė man adresuotą voką. Nu tiek laukus, gi negražu būtų prakąsti savo kalėdinį desertą, susikaupus ties artimaisiais iš Lietuvos, juolab ties tolimais iš pašto. Ir štai ryte, išlydėjus kalėdotojus, bet dar tiek neprabudus, kad paslinkčiau užsiimti piktumais, ėmiausi savo kalėdinio pyragaičio.

Pro pašto pelių pagraužtą voko kraštą kyštelėjo nosį kiek pavargęs dovanų maišas. O iš to maišo pasirąžiusi išlindo visa daili ir nė kiek ilgos kelionės nenuvarginta kepuraitė. Visa tokia išeiginė – švelnios natūros ir subtilių manierų. Ryškiai nusiteikusi, nerūpestingiems pasivaikščiojimams Anglų promenada (čia tokia Nicos Laisvės alėja – eini sau nelyg tiesiog pajūriu pasivaikščioti, bet prie to pačio save parodai, kitų pažiūri). Aš būtinai ją kurį vakarą pavedžiosiu po tą promenadą. Kai tik kalėdiniai lietūs Žydrojoje pakrantėje išsisems. Tada abi iškėlusios galvą patrauksim ta promenada pasirodyti kokios mudvi gražios ir patenkintos gyvenimu.

2013 m. gruodžio 18 d., trečiadienis

Žiemojimo šiltuose kraštuose ypatumai


Man vis dar nėra savaime suprantama, kad gyvename šiltuose kraštuose. Vis dar nuostabu stebėti kitonišką sezonų kaitą. Kas be ko, iš tolo geriau matosi ir savų metų laikų dėsningumai bei nuotaikos. Kai tik Lietuvoje stojo plikis lapkritys, atatūpstas atsitraukė ir lietuviškos žemės ilgesys. Lyg kas raištį nuo akių būtų nutraukęs – jėzusmarija, kokia laimė šitaip šiltai žiemoti!

Kai sekmadienį ėjome garbės ratą aplink Cap Ferrat (kas tas kapas feratas paiškinta čia ), vis išsprūsdavo „ir šitaip gruodžio mėnesį!“. Ne jūs negalvokit pačio šilčiausio – paplūdimio sezonas jau senokai išsisėmė ir jūroje plūduriuoja tik pavieniai turistai iš tolimos šiaurės. Tačiau kol kas apsišiltinam striukėmis, kurios Lietuvoje kitą kartą sumačydavo ir vasarą. O jeigu vidurdienį taip pajudėjus aktyviau, tai galima ir visai vasariškai išsirengti. Mes jau truputuką pašalę patyrę, todėl taip išsyk ant šito kabliuko nekimbam. Žinom, kad čia žiemą saulė būna nenuosaikaus būdo. Į akis ji šypsosi, kad net akys raibsta, o tik pasukus už kampo migom pamiršta apie šiltą draugystę. Bet spalvų čia tiek, kad žiemą Lietuvoje net nedrįstum taip ryškiai sapnuot.

2013 m. gruodžio 13 d., penktadienis

SWAP. Džiaugsmas dovanoti


Viešai pasiskelbiau, esą atsidariau blogą, kad būtų kaip pasidalinti su geros valios žmonėmis savo atostogų pertekliumi. Ir visai nemelavau. Bet, pirmojo savo SWAP'o proga išpažinsiu ir užkulisinę Šiltų kraštų atsidarymo aplinkybę. Taigis jau kažkiek metų per kiekvienas kalėdas pro rakto skylutę stebėdavau, kaip visokio plauko rankdarbiautojos mainosi dovanėlėmis. Ir taip nuo dūšios papavydėdavau. Ir panosėj pamurmėdavau .. ir aš norėčiau.. ir aš galėčiau.. Ir kasmet pasižadėdavau, kitamet atsidaryti blogą savo gyvuliukams, kad ir aš į kokius mainus įsipaišyčiau. Taip jau susisklostė, kad aš pirmiau įsikūriau Šiltuose kraštuose, nei surenčiau kokią buveinę savo gyvuliukams.

Ir tada, tada pradėjau tykoti kalėdinio SWAP'o. O kai Daiva ėmė burti mainų ratelį, tai šokau į kalėdinį vežimą į šalis per daug nesidairydama. Belaukdama kurią iš merginų paskirs mano dovanos laukt, vis pagalvodavau kiek visko gražaus galėčiau pasiūsti į Žydinčias pievas po kurias vis akis paganau. Man tos pievos būna gražiausios prieš kalėdas – kiekvienais metais sau pasižadu iki kitų kalėdų išmokti siuvinėti ir prisiuvinėti tokių ir anokių kalėdinių grožybių. Nu kitąmet tai jau tikrai! Neįtikėtina, bet akivaizdu – gavau dovaną ruošti būtent Dovilei.

2013 m. gruodžio 3 d., antradienis

Astronomija ir katinais apsėstas Perinaldo


Kai Don Luca sužinojo, kad savo šventas valdas aprodė atrsonominei kompanijai, entuziastingai pamojavo ranka kalnų link ir pakusino būtinai nuvažiuoti į Kažkokį miestelį, nes ten gimė Kažkoks astronomas. Grįžus namo mano artimiausiam astronomui, kuris tąkart liko namie puosėlėti radikulito, taip ir papasakojau – žinai, kažkur netoli Ventimilijos yra Kažkokio astronomo gimtinė. Googlo supratingumas beribis. Pateikus užklausą apie du Kažkokius jis mums išsamiai papasakojo, kad netoli Ventimilijos Perinaldo meistelyje yra gimęs pats G. D. Cassini. Pasirodo tai labai garsus astronomas. Jau maždaug savaitė, kaip aš jį pažįstu. Žinau net du dalykus. Pirma – Cassini yra didi astronomijo žvaigždė (vienok, mano profaniškais skaičiavimais, ne pirmo ryškio). Antra – Cassini gimė Perinaldo miestelyje.

Taigis turėjom net dvi rimtas priežastis pirmą žiemos sekmadinį švęsti Perinalde – miestelis yra Italijoje ir ten gimė didis astronomas. Vietoje atradau ir trečią Perinaldo gerumą – tas gerumas trynėsi apie kojas, oriai budėjo prie durų, ražėsi saulėkaitoje ar be jokio kilnaus tikslo trainiojosi tarpuvartėse. Tų katinų buvo daug ir visokių. Namie žiūrėdama Profesoriui į akis užsiminiau: žinokis, Italijoj pilnos gatvės meilių katinų.. Nepedagogiška, bet veiksminga. Šiandien budinomės nuo žadintuvo cypimo, o ne katino žviegimo, negana to, bent pora kartų priėjo pasiprašyt paglostomas.