Pjautuvais ir kūjais apkaišyta šventė

Šį savaitgalį Nicoje ant Pilies kalno (Colline du château – toks Gedimino kalno analogas) vyko šventė. Būtų šventė kaip šventė su virtinėmis greitesnio ar lėtesnio maisto kioskelių, dykais vakariniais koncertais  ir kitomis universaliomis šventinėmis pramogomis. Būtų, jei nebūtų viskas aptaškyta raudonai, ir apkaišyta istoriniais namų ūkio rakandais, skelbiančiais "mes už žmones", "mes už teisybę", "mes už sistemingą ir nuoseklų nelygių nelygybės likvidavimą".

Prieš įsilinguojant su asmeniniais įspūdžiai prisideklaruosiu, kad kaip profesionali istorijos žinotoja turiu įprotį nesileisti į istorinių neteisybių apraudojimus – nėr teisybės ir nebus. Dar blogiau, mokslininkų turimais duomenimis, – niekada ir nebuvo (atsiprašau, jei šita brutuali realybė užgavo kieno nors religinius jausmus). Bet tai, ką pamačiau, mane palaužė – namo grįžau su lengvai praviru apatiniu stalčiumi ir aibe gilių retorinių klausimų, ale: bet kaip šitaip nesigaudyti aplinkoj, bet kaip jiems ne gėda, bet kaip man jaustis ir pan.??

jei  šventės organizatoriai būtų pasitarę su autoritetais,
jiems bet kuris stalinas būtų paaiškinęs, kad pilys ir komunizmas kartu nevalgoma 

Pamačiusi raudonuojančius plakatus apie Pilies šventę pasivadinusią kažkas tai ten apie kairę, įtariau bites, bet tikrai ne širšinus. Politologijos dėstytojas, žinojęs ištisus Šindlerio sąrašus niekam nežinomų Vidurio Azijos veikėjų vardų ir pavardžių, man nelabai suprantamu būdu (tuo metu atrodė, kad paskaitų turinį sudaro tik neištariamų nepažįstamų draugų vardų plejados) įrodė, kad socializmas nėra tas pats kas komunizmas. Ir tų socializmų būna visokių. Ir pasitaiko tokių, kurie tikrai naudingi piliečių sveikatai. Taigi iš paskutiniųjų stengiausi būti pakanti ir supratinga tam Nicoje jaučiamam lengvam bryzeliui iš kairės. Čia pagarba kairei jaučiasi nuo tokių mielų detalių, kaip dienos pietų kaina pamatuota pagal pajamas, iki tokių smirstelėjusių dalykų, kaip mojavimas raudonom vėliavom darbo dieną ar Staliningrado bulvaras, beje, be didesnės dramos, pratęsiamas Lecho Valenso bulvaro. Taigi, patikrinti įvykį buvo vienodai smalsu ir atgrasu – o mažu prancūziška kairė ne tiek jau nepadoriai kairi, o mažu pamatysiu raudonesnių dalykų nei norėčiau? Paskutinę minutę pasidrąsinau, kad jei ką ne pirmą kart Nicoje būsiu įmynus į šunšūdį ir iškeliavau į vietos komunistų parodą-pardavimą.

Viskam savas laikas. O maistui ypač

asociatyvi nuotrauka. asocijuojasi su mano krevečių tykančiu Profesoriumi

Nebuvo tokių lietuviškų svečių, kurie nebūtų daugiau ar mažiau pasipiktinę nežmonišku prancūziškų ir itališkų viešojo maitinimo įstaigų darbo laiku. Kaip tais tik nuo dvylikos?? Kaip tais užsidaro prieš tris???? O jeigu aš ketvirtą užsimanau valgyt, ką MAN daryt?? O kurių galų atsidaro tik nuo aštuonių, jei tada jau dvi valandos, kaip gražioms moterims draudžiama valgyt?? Kaip apskritai čia žmonės išgyvena????? Ir visi jie pasiduodavo ištvėrę šiltuose kraštuose ne smarkiai daugiau savaitės.

Man adaptuotis buvo kiek paprasčiau, nes turiu įgimtą silpnybę maitintis prancūzišku ritmu. Kažkada seniai seniai, gal prieš šimtą milijonų metų, mano Mielas manė, kad labiau pasistengus būtų įmanoma išgydyti tą nesveiką mano papratimą pavalgyti nepadoriai mažus pusryčius, o  po to nuo dvylikos pradėti reikalauti maisto. Gi labai nepatogus dalykas. Išskirtinai efektyvus būdas gadinti šventą savaitgalių laiką tokiu buitišku ir neįdomiu dalyku kaip maistas. Nereikėjo nė dešimt metų, kad suprastų, jog su mylimo žmogaus brokais pridera skaitytis, juolab žmonos sotumas tiesiogiai koreliuoja su šeimyninės laimės ištekliais.

O dabar nutiko man laimė gyventi šalyje, kurioje ne šiaip gerbia mano nesveikus maitinimosi įpročius, bet yra sukūrusi tokią infrastruktūrą, kad reikia specialiai pasistengti, kad gyventi ignoruojant šventą ir visuotinai pripažintą maisto laiką. Čia nereikia draugams, giminėms ir pažįstamiems detalizuoti savo ligos istorijos, kad pateisintum infantilų poreikį reguliariai maitintis tiek darbadieniais, tiek laisvadieniais. Čia kolega nesugėdins, kad tiek darbų, o tu taip nepadoriai lėtai kramtai savo kotletą. Čia šefas niekada neišdrįs sau leisti pasiūlyti greitaisgreitais kątais skubaus pabaigti ir ramiai papietauti valanda-kita vėliau. Kai žmonėms gyvena tam, kad valgytų, jie tai daro atsakingai ir reguliariai.

Skersai Europos

Prancūzija

Teko apeiti kelis kvartalus, kol radau kas man parduotų porą kelioninių bagečių. Žygį per Europą pradėjome eilinę šventinę gegužės dieną. Vieną iš tų, kai Prancūzijoje niekas (išskyrus tos palaimintos bulanžerijos kepėjus) neina į darbą ir beveik niekas nežino kodėl. Labai užsispyrus tūlas prancūzas iš kalendoriaus iškrapštys Ascension žodį. Bekrapštydamas iš tūlo prancūzo ką tas žodis galėtų reikštis prisikapstysi iki prancūziško susierzinimo ant nesveiko užsieniečių poreikio racionalizuoti kiekvieną nedarbo progą.

Italija

Operatorė į mūsų mašinos pakinklius montuoja dujinį pistoletą ir murma, kad šiaip tai galėjome ir patys apsitarnauti. Mes irgi galvojame, kad būtų buvę smarkiai paprasčiau ir greičiau apsitarnauti patiems, nei mažne pusvalandį (minimas nebūtinai pabrėžtinai tikslus, bet užtat literatūriškai paveikesnis laiko intervalas) tykoti operatorės. Į tą pusvalandį tykojimo įskaičiuota ir itališkos kavos pertraukėlė, todėl po teisybei ne pernelyg intensyviai galvojam kaip galėjo ar negalėjo būti.

–        čia, parašyta, kad saviveikla uždrausta – mosteliu į raudonomis šaukiamosiomis raidėmis surašytą išaiškinimą dujinių mašinų turėtojams.

–        Aa, skaitai itališkai – beveik draugiškai šypteli operatorė, matyt nesitikėjusi, kad supratom ir nerašytus jos pasamprotavimus – nereikia kreipt į tą užrašą dėmesio, dabar ruošiasi šitą draudimą panaikinti, tai daugelis patys užsipila.