Piza: stebuklinga architektūra bokšto rėmėjų apgultyje

Yra toks miestelis Toskanoje, į kurį traukia būriai sveikuolių iš viso pasaulio. Visokie visokiausi keliauninkai: drūti, laibi, siaurom akytėm, šviesiom kasom, jaunuoliai, jau kažkiek pagyvenę ir dar visa kaip kitaip skirtingi jie čia susitinka, kad drauge padarytų mankštelę. Tokią nedidutę, sudėtą vos iš kelių tempimo pratimų – mistinį tiesumo palinkėjimą iškrypusiam bokštui. Aš ne toks. Aš veržiausi į Pizą ne pareikšti paramos pasvirusiai varpinei, o pažiūrėti šalia jos stovinčios prašmatnios katedros.

Stebuklų laukas. Ne kitaip

Ne šiaip sau aikštė, kurioje sukomponuotas visomis prasmėmis grandiozinis katedros kompleksas, praminta Stebuklų lauku (Piazza dei Miracoli, angliškai paprastai verčiama Field of Miracles, lietuviškai Stebuklų laukas irgi skamba įtikinamiau, nei Stebuklų aikštė). Miesto pašalyje ant plyno lauko stovi baptisterija, katedra ir ta nelaimėlė varpinė, katedros pašonėje glaudžiasi išeiginės kapinės Campo Sancto. Kompleksui išaiškinti įsteigti du muziejai: Katedros istorijos muziejus (Museo dell'Opera del Duomo) ir Sinopijų muziejus (Museo delle Sinopie).

Marko Šagalo muziejus. Nesupratau, bet gal kada nors pradės patikti

Šį savaitgalį per Prancūziją nusirito kultūros pasiutpolkė. Europos kultūros paveldo savaitgalio (Journées européennes du patrimoine) proga duris atvėrė aibė muziejų, kultūros paveldo objektų, tą paveldą globojančių įstaigų, archyvų ir panašiai. Jau po laiko iš draugiškų šaltinių sužinojau, kad pusiau praviras duris buvo palikę ir traukiniai, tą savaitgalį vėžinę perpus pigiau.

Kultūros pasirinkimas buvo trikdančiai platus ir įvairus – vien Nicoje buvo galima kultūrintis ištisas dvi dienas su pietų pertraukom ir aplankyti net penktadalį lankytinų objektų. Mūsų kultūringą savaitgalį patrumpino mūsų mieliausias katinėlis, paryčiais demonstravęs beribę fantaziją ir kantrybę kovoje už dėmesį. Taigis dienomis protarpiais labiau norėjosi miego, nei kultūros.. Šeštadienį pažiūrėjome Operos teatrą. Tokį visai tokį pat, kaip per Aną Kareniną. Iš eskursijos supratome, kad gidė kažką pasakojo apie Operos teatrą ir kažkur praėjo caras Aleksandras II. S‘est tout. O sekmadienį aš išėjau į Marko Šagalo muziejų (Musée national Marc Chagall). Seniai norėjau jį patikrinti, o čia dar proga sutaupyti beveik aštuonis eurus.

Apie žymujį paišytoją M. Šagalą sužinojau atvažiuvusi į Nicą. Kaip jau esu užsiminusi, mano meniški draugai išmirė prieš penkis šimtus metų ir daugiau. Žydrojoje pakrantėje bandau užmegzti bent kokį kontaktą su šviežesniais meninkais, mat čia daugybė muziejų, skirtų daugybei čia praėjusių visuotinai pripažintų genijų.

Marmurinė Carrara

Iš autostrados išstojome ties Carrara, nes laiku prisiminėme sakinį-paklydėlį iš draugų atostogų prezentacijos. Tą kartą neperlabiausiai sudominęs komentaras ties neperlabiausia pro traukinio langą daryta nuotrauka išplaukė į aktualijų lentyną, kai bandėme viens kitam paaiškinti kodėl tos snieguotos viršūnės tokios neauškštos. Pala pala - čia gi tos visų laikų garsiausios Carraros marmuro kasyklos, apie kurias dar prieš dvi savaites nebuvome nieko girdėję. Mažu verta patikrinti vietovę kur įkvėpimui medžiagos sėmėsi mikelandželai, berniniai ir kiti daugiau ar mažiau pripažinti genijai. Šiandien sužinojau, kad, šituos marmurinius kalnus žinojo dar romėnai – Panteonas bei Trojano kolona nulipdyta iš to paties Carraros marmuro.

taigi čia visai ne snieguoti kalnai, čia - marmuriniai kalnai, prakrapštytais viduriais

Labai nepasigailėjome eksprompto įstoti į atostogas miestelyje, apie kurį iš nuogirdų žinojome vos pora raktinių žodžių: marmuras ir Mikelandželas. Nesam urviniai žmonės, o ir Žydrojoje pakrantėje gerokai praplatinome akiratį, bet nieko panašaus į Carrarą nebuvome užmatę. Miestelis nedidukas, pašiurusiais pakraštėliais, apytvarkingiu senamiesčiu. Neatrodo pasiturintis, veikiau toks vidutiniokas paglamžytu švarku ir nuspardytais batais, nežinia dėl kokių priežasčių nešiojantis bilenkokio brangumo laikrodį.

Į kelionę!

Iškeliaujam į Smaragdo meistą. Miestą – pažadą. Tam miestui aš pažadėjau grįžti su mylimu. Miestas man pažadėjo, priimti ir palaiminti meilę.

Rodos, kartu turėjom žemę apeiti, kol nebeliko jokių kitų kelių, tik tas vienas. Geltonų plytų. Laikas tesėti pažadus. Iškeliaujam.

Picasso šventė Monake

Smagiausios šios vasaros pramogos buvo laukinės: braidymas padebesiais kalnuose, klaidžiojimas pievom ir laukais Provanse, pasisupimas jūros bangose ir pan. Bet mes ne visai laukiniai – kitą sykį imam ir praalkstam kultūringo peno sielai. Šį savaitgalį išvažiavom kultūros paieškot į Monaką. Vasarą Monako kultūros namai (oficialus vardas Grimaldi forum) suorganizavo parodą „Monaco fête Picasso“. Pagal mano prancūzų kalbos įsivaizdavimą, norėta pasakyti „Monakas švenčia Picasso“ arba „Monake švenčia Picasso“. Šventė organizuota Picasso mirties 40-mečio jubiliejaus proga. Iš ties tai buvo du viename – dvi parodos susijungė į vieną šventę: „Picasso dans la Collection Nahmad“ ir  „Picasso Côte d'Azur“. Išleisti ir du katalogai – atskiras kiekvienai parodai.

fotografuoti nebuvo draudžiama tik kultūros namų foje

Toje dalyje su ilgesniu pavadinimu paviešinti Picasso darbai iš privačios Nahmad kolekcijos. Anot parodos sienlaikraščio ta kolekcija yra gana unikali (quite unique), mat joje sukaupta tūkstančiai impresionistų ir modernistų darbų. Šitoj vietoj nevalingai šyptelėjau apie daugybę unikalių, vienintelių ir nepakartojamų dalykų ir jų kopijų parodomų kiekvienoje naujoje kiekvieno Lietuvos muziejaus parodoje. Taigi Grimaldi forumas suorganizavo, kad būtų paviešinta 116 Picasso masterpieces‘ų iš tos gana unikalios privačios kolekcijos.

Naujosios pilies griuvėsiai

Nesakykit, stipriai skamba, kai akmeninių griuvėsių krūva vadinasi Naujoji pilis (Châteauneuf, Castel Nuovo). Esu mačius nemažai naujų pilių griuvėsių ir Šiauliuose Medelyne ir Vilniuje Gineitiškių kaime. Bet tos naujos pilys buvo pavargusios vos per kelisdešimt metų. O šioji, prancūziškoji Naujoji pilis kitokia. Mes prie tokio senumo naujovių nepratę. Pats įdomiausias dalykas apie Nająją pilį, žinoma, yra, kaip atrodo Senoji pilis. Pasirodo nėra Senos pilies. Užtat pakalnėj yra Senasis miestas (Villevieille). Neorginuoziu intrigos ir iškart paaiškinsiu apie Naujos ir Seno santykių peripetijos.

O viskas buvo taip. Seniai seniai, užnešė romėnai vakarų-lotyniškos kultūros daigų į Žydrąją pakrantę. Dalis tų nešėjų nusėdo Senam mieste. Šitoj vietoj kadais laukiniai lauželius kūreno. Spėju, kad romėnams nelabai darė įspūdi sena Senamiesčio istorija. Veikiausiai, jiems patiko, kad vietovė kiek pakylėta nuo jūros lygio, bet nepakabinta padebesiuose. Todėl čia įmanoma priemiestyje kapstyt žemę ir savo daigus augint. Gyveno sau ramiai kultūringi romėnai ir jų palikuonys (vardan poetinio paveikumo visus romėnų palikuonis ir toliau vadinsiu romėnais), pakol laukiniai longobardai nesusiprato, kad tai jiems priklauso visos kadanors laukinių gyventos žemės. Nežinau ar iš pagarbos istorinės restitucijos teisei ar iš nuolankumo natūraliai laukinei jėgai, bet romėnai susirinko savo kultūringus žaislus ir išėjo į kalnus. Ėjo ėjo. Palipo į artimiausią kalną ir labai pavargo. Prisėdo pailsėt. Besiilsėdami apsižvalgė, kas gero ant to kalno. Buvo nemažai gero akmens. Daugiau nelabai ko gero rado. Užtat jautrios sielos romėnų palikuonys negalėjo neišrašyti pliusų prieš jų akis atsivėrusiam grožiui: į kairę pažiūrėsi – žydra jūra tyvuliuoja, į dešnę pažiūrėsi – baltos kalnų viršūnės dunkso, tiesiai prieš akis – upės slėnis žemyn smenga. Nu gražu pažiūrėt. Patikrino popierius romėnai, ar čia kokie laukiniai niekad negyveno, kad vėl kas iš istorinių paveldėtojų neapsireikštų. Vietovės popieriai buvo švarūs. Va taip, maždaug XI a. prasidėjo Naujos pilies nauja istorija.

Šventiniai pietūs Italijoje

Žolinių išvakarėse pasikartojome jau kelias savaites vis pastumiamą planą minti į Cagnes sur Mer. O bet tačiau kramtydama pusrytinį krosaną supratau, kad reikia į Italiją. Reikia, tai reikia. Kokias tris su puse minutės pasvarstėm, kur į Italiją važiuosim. Artimiausia Italija yra Ventimilija, bet ji jau kiek pabodus (matyt, kaip tik todėl apie ją ir nė kart nerašiau), Sanremo per didelis ir per toli. O kas čia tokio būtų iš kart už Ventimilijos palei jūrą? Bordigiera. Viskas aišku, važiuojam į Bordigierą. Net neįsivaizdavom koks tobulas mūsų pasirinkimas.

svarbiausia Bordigieros senamiesčio arterija gyvenimas teka tykiai ir tingiai

Bordigiera labai aprėmiamo dydžio miestelis. Visas (sic!) senamiesčio gatveles galima išvaikščioti per kiek daugiau nei dešimt minučių. Turistų čia būna tik pavieniai egzemplioriai. Jei lyginti su poilsiautojų bandom Nicoje, Bordigieroje nėra nė vieno turisto. O kita vertus ką veikti toj Bordigieroj? Čia net nėra jokio muziejaus, pilies ar dar ko unikalaus ir nepakartojamo. Mes veikėm, tai kas smagiausia yra veikti Italijoje prie jūros. Pavalgėm šventinius pietus ir pasiniurkdėm jūroj.