Kaip žvaigždes skaičiavom

Tebūnie atskleista paslaptis. Mano Mielas yra profesionalus žvaigždžių skaičiuotojas. Ir į Nicą mes kraustėmės tam, kad jis daugiau žvaigždžių suskaičiuotų. Todėl, kai buvo paskelbta, kad penktadienį su Donatella ir Guillaume (čia prancūzai taip nesveikai užrašo Guljomo vardą) važiuosim žvaigždžių skiačiuoti nelabai tenustebau. Nesu aš geriausia skaičiuotoja pasaulyje, bet ko dėl kompanijos nepadarysi. Be to, delfi‘s, facebook‘as ir kiti autoritetai grasino šiukštu nepramiegoti įstabių įstabiausio nuostabų nuostabiausio žvaigždžių lietaus.

Taigi penktadienio vakare susikrovėm palapines, miegmaišius, maisto krepšį, maisto terbas, stalą, dar daug kažko ir išvažiavom ant tokio kalno, prie kurio viršaus privažiuot galima. Padengėm stalą. Pavalgėm kokį ketvirtadalį maisto, kurio, iš kart buvo aišku, kad niekaip neužteks, bet skupyčalos vyrai neleido man pasirūpint tikrai pakankamomis maisto atsargomis.

o taip, turėjom beveik pilnavertį stalą
beveik, nes nebuvo ką kraut antru aukštu

Ir pradėjom tų žvaigždžių laukt. Aš kiek pabėdavojau, kad neturim pasiruošę popieriaus ir rašiklių, kad tas žvaigždes lengviau būtų suinventorizuot. Kažkuriam moklso populiarinimo filme mačiau, kad žvaigždės skaičiuojamos maždaug taip: IIIII  IIIII III ir t.t. Kaip vėliau paaiškėjo, ir gerai, kad nesiplėšėm dėl tos popieriaus skiautės.

už kalnų lėtai leidžiasi žvaigždė nr I

Labai palengvo temo. Pradžioj skaičiavom lėktuvus, po to įsižiebiančias žvaigždes, po to satelitus, o po to, labai iš lėto ir labai džiaugsmingai, krentančias žvaigždes. Na nebuvo, kad tos žvaigždės kristų labai iš lėto. Skaičiavom iš lėto, nes kritimo tankis laike ir erdvėj buvo labai ne kažką. Laimėjo Donatella. Ji suskaičiavo dešimt. Aš suskaičiavau keturias. Kaip paguodos prizą pažiūrėjau (na, žiūrėjimo metu, dar nežinojau, kad prireiks paguodos) fejerverkus Antibuose. Fejerverkai, kai į juos žiūri iš maždaug 40 km tolumo ir 700 m aukštumo žiūrisi kaip tokie mažuliukai šviesų kamuoliukai. Pyrst papyrst švieselių trupiniukais. Mažu pačiuose Antibuose būtų žiūrėjęsi įspūdingiau, bet visada geriau pamatyt kitoniškai.

Nors neužlijo žvaigždėm, bet išvyką vertinu labai teigiamai. Ryte dar apšmikinėjom Naujos pilies griuvėsius (nusprendžiau, kad jie verti atskiro įrašo) ir išgėrėm limonado tokiam apšnerkštam Senamiesčio (čia toks miestelio vardas, vietos kalba rašosi Ville Vielle) restorane (?). Apie prancūzišką prisišnerkštimą irgi beveilyčiau kada parengti ilgą ir vaizdingą įrašą.

čia Naujoji pilis, kurią aprašysiu ryt-poryt-šiomdienom

o čia žadėjom kada atvažiuot pietų.
neapsisprendžiu ar labiau smalsoka ar labiau baisokoka

Apie kultūrinius skirtumus.  Man atrodė visai sveikas nesusipratimas, kai Guillaume Maximoje Carrefour'e į iškylos krepšelį įdėjo Nutelos sloinikelį. Dar sveikesnis nesusipratimas buvo tai, kad pusryčiams prancūziškai itališka pora tą Nutelą kabino šaukštais ir grisiniais. Pasirodo šiltuose kraštuose yra absoliučiai normalus dalykas dieną pradėt su pyragais.

p.s. šiandien paskaičiau, kad daugiausia žvaigždžių turėjo nukristi paryčiais. Taigis gali būti, kad ne žvaigždės skūpai krito, o mes būsim per anksti skaičiavimo biurą uždarę.