Au revoir France

I am missing You all. © Samir

Mano nauji metai mažom kojytėm į prancūziškus namus parėjo savaite ankščiau nei pas kitus. Mano pernykščiai metai užsidarė mėnesiu vėliau nei pas kitus jau ant lietuviškos žemės. Štai jau mėnuo ir kažkiek dienų skaičiuoju kiekvieną saulėtą pusdienį (kaip supratau, rankų pirštų užteks dar bent mėnesiui į priekį), o atsivertusi kokią nuotrauką iš aplanko France-2014 vis iš naujo nustembu – negi iš tikrųjų pasaulis kažkur yra šitaip įžūliai spalvotas, negi iš tikro vos prieš mėnesį su kažkiek dienų tam pasaulį gyvenau.

Gražūs, šilti ir spalvingi buvo dveji prancūziški metai. Turėjau du metus atostogų šiltuose kraštuose, mano antrai pusei atostogų buvo kiek mažiau. Abu kaip reikalas praplatinome akiratį, pamatėme kalnų, pripratome prie žydrų jūros vandenų, išmokome valgyti negirdėtų-nematytų dalykų, kiek tilpo prigėrėme itališkos kavos ir visaip kitaip gerai pagyvenome. Viso šito ir dar šio bei to būtumėm smarkiai ilgėjęsi, jei būtumėm namolio parsikraustę prieš metus. O dabar garsiai sakome – didžiausias turtas kurį užgyvenome Prancūzijoje yra žmonės. Patį svarbiausiąjį pasiėmėme su savim, bet Nicoje liko tuntas žmonių, kurie laukia to mūsų mažojo mėsje nuotraukų, kuriems svarbu ir įdomu kaip mus sekasi. O mes vis atsidūstam, kaip būtų gera išeiti picos su Alvaro, kaip smagu būtų pasikviesti vakarienės Alkį, kaip norėčiau išeiti ledų sesijos su Donatela ir t.t. Pradžioje stebėjomės keistais kitoniškų žmonių papročiais, kapstėmės iš kultūrinių nesusipratimų, o atsisveikinant ašarojom apsikabinę draugus.

Turėjo gautis linksmai užvartytas pasilabinimas su Lietuva, bet išėjo sentimentalus atsisveikinimas su Prancūzija.
Mėsjė jau kiuzda savo karietoje. Su Lietuva teks pasilabinti kitame įraše.