Nicos pliažas

Apsižiūrėjau, kad rašau rašau apie šiltus kraštus į kairę ir į dešnę nuo Nicos. O Nicos, tai apsimetu, kad nepažįstu. Nelabai mandagu šitaip. Taigi taisau padėtį. Papasakosiu apie patį svarbiausią Nicos lankytiną objektą.

Kažkada seniai seniai, darganotą, vėjuotą ir kitaip nemalonią sausio popietę paėmė mano Mielas mane už rankos ir nuvedė jūros parodyt. Ekskursija buvo nelabai vykusi. Nusivylimas ir apmaudas liejosi per kraštus. Tai sakei važiuosim prie jūros gyventi, o čia kas tokio??? Akmenimis grįstas pliažas palei gatvę??? O kur pušynai, bekraščiai smėlynai, tyluma, ramuma, bangų ošimas, jūros kvapas ir t.t.??? Prireikė laiko, pakol radau stiprybės atleisti Nicos pajūriui užtai, kad jis visai ne toks, kaip Nidoje. O po dar kažkiek laiko nejučiom pradėjau Nicos pliažo minusus taisinėti į pliusus.

kaip ir minėjau: jūra, akmenukai, promenada, gatvė, senamiestis

Bet apie viską nuosekliai. Nicos žydroji pakrantė išsitiesusi palei Anglų promenadą (Promenade des Anglais). Reikalai išsidėstę maždaug taip: jūra, akmeninis paplūdimys, pėsčiųjų promenada, mašinų gatvė, senamiestis, toliau kitos rūšies miestas. Tokia seka nepalieka jūrai jokio privatumo, tačiau padaro ją lengvai prieinama. O priėjus prie jūros galima nemažai nuveikti: pamirkti šiltam sūryme, pasigrilinti iki traškios odelės konsistencijos, kerėplinant iki vandens pamasažuoti taškus, nusifotografuoti vandenyje, nusifotografuoti prie vandens, romantiškai suvakarieniauti picą, dar romantiškiau sugerti vyno butelį, pernakvoti.

Ilgas kelias ir trumpas atokvėpis kalnuose

Aną savaitgalį kelionė į kalnus ėjosi visai ne kaip per sviestą. Arba kaip per ištižusį sviestą. Beveik viskas buvo ne taip. Ir gana nuosekliai. Nuosekliai tie „ne taip“ ir išsivaikščiojo. Taip per visą savaitgalį rypavom: – tai blogai, – nelabai.

Blogai, kad mašinai vidurius susuko. Bet gerai, kad penktadienio pavakarę, o ne pvz. sekmadienį. Gerai, kad Italijoje, kur automechanikai šneka suprantama kalba. Negerai, kad tam suprantamai kalbančiam automechanikui reikėjo atiduot beveik šimtą atostoginių. Bet labai labai gerai, kad ne penkis šimtus (taip taip, šitiek kainuoja naujo dėvėto kondicionieriaus įdėjimas Vakarų Europoje). Negerai, kad kondicionierius nebeveikia. Bet labai gerai, kad mašina važiuoja.

Gerai, kad dar nesutemus pasiekėm nakvojimo vietą. Visai negerai, kad mūsų kempingas pasirodė besąs ciela poilsio bazė – gerai organizuotas aptvaras, kuriam labiau jautiesi kaip miesto alternatyvoje, nei motušės gamtos užpečkyje. Paraukius nosį dėl pasiūlyto žolynėlio po medeliais prie pat plento, gavom žvyruotą kampą prie vietinės reikšmės vieškelio. Vietoj prastos vietos gavom kitaip prastą, tai čia nei tais gerai, nei tais blogai. Užtat gerai, kad pakako ryžto nekentėti savaitgalio „kaip Dievas davė“, o ryte iškeliauti laimės ieškoti.

Viešnagė Provincijoje

Užklausa išvykai buvo labai paprasta: noriu vasaros ir dar noriu noriu pievų bei laukų. Taigi netiko pernykščiu sniegu vis dar neatsikratę kalnai. Taip pat netiko tarp kalnų ir jūros įssipraudęs pakrantės kurortynas. Išvažiavom į Provinciją. Lūkesčiai buvo daugiau nei viršyti. Vasaros buvo su kaupu. Kaupas vėlėsi apie kojas karšto oro sūkuriais. Laukų buvo visokių dydžių ir spalvų. Pievų – ne prūdais. Bet šitoj vietoj prisiminiau moksliniais tyrimais pagrįstus optimistų pamokymus ir greit perskirsčiau lūkesčių grafas. Pievų lūkestį perskaičiavau laukų lūkesčio naudai. Gavosi labai subalnsuota lūkesčių ir rezultato harmonija.

laukai laukeliai, visokių dydžių ir visokių spalvų

Kalnai. Jaučiu, pradedu įsimylėt

Prologas. Kalnai mano samonėj ir pasamonėj visada buvo sujungti su šaukiniu „puiki vieta suklupus nusisukti sprandą“. Taigi, niekad net tuščiai nepasvajodavau apie artimesnę pažintį. Ir štai, apsistojau ilgalaikėms atostogoms šiltuose kraštuose, kur pro palmių viršūnes matosi kalnų virtinės. Nedrąsiai, pamažėle pradėjom pažindintis. O vakarykštis susitikimas tiesiog tryško emocijom ir tyru nelyg kalnų upelis džiaugsmu. Jaučiu, susidraugausim J.

Šiltuose kraštuose darosi įkyriai šilta. Per karšta net paplūdimy gulinėti, todėl savaitgalį sumanėm išvažiuoti atsigaivinti prie ežero. Šeštadienis buvo išrašytas nuvažiavimui, lėtiems sotiems pietums su vaizdu į kalnus ir pasižvalgymui po pakeleivingus kalnų miesteliukus. Graži buvo diena, bet iš tikro tik pasiruošimas tikram grožiui ir džiaugsmui.

geras ženklasdieną skirtą gamtai ir pradėt gamtoj

Aš žinojau tik tiek, kad sekmadienio programoje numatytas pasivaikščiojimas klanais-pakalnėm iki kalnų ežero su paplidoma atrakcija įkelt koją į Italiją. Bet atrakcijų buvo kur kas daugiau nei įsivaizdavau. Kad neįsileisčiau į perdėm ilgus ir emocingus aprašymus, tiesiog dalykiškai išvardinsiu, kas buvo įskaičiuota į vakarykštį kalnų pramogų paketą.

Akmeninė poezija Šventojo Cezariaus oloj

Sekmadienį buvom kitam pasaulį. Tokiam kitokiam, kad net fizikos dėsniai ten negalioja. Pavyzdžiui, visi žino dėsnį „lašas po lašo ir akmenį pratašo“. Tai vat, ten kur buvom akmenys spjovė fizikai už akių ir pareiškė "jokie skystimai mūsų netašys!". Nuostabiausia, kad kaip tarė, taip padarė. Dar daugiau. Vandeniu laistomi akmenys išaugo į nuostabų sodą. Galvojau kokių čia gražių epitetų bei netikėtų palygimų prirašyti apie tą sodą ir jaučiu, kad mano humanitariška išmonė per menka šitam akmeninės poezijos pasauliui apdainuot. Todėl pamėgisnius papasakoti be didelių mandrysčių ir išsikalinėjimų.

Žinojau, kad apylinkėse yra landų į kalnų vidurius, apkaišytų stalaktitais ir stalagmitais. Mūsų šeimoj fizikos dėsniai galioja. Todėl užtruko laiko kol mano „norėčiau, oi kaip norėčiau į olas“  įveikė mano Mielo abejingumą šitai pramogai. Švento Cezariaus uolos (Les Grottes de Saint-Cézaire) yra nuošaliau populiauriausių turistinių trasų. Čia reikia specialiai važiuoti. Maždaug valanda kelio iš Nicos. Nustebom, kad lankytojų dėl to anaiptol ne trūkumas – reikėjo pakraipyt galvą kol sugalvojom kaip mašiną pastatyt.

Čia pravažiavo Tour de France

Vakar Nicoje ratą apsuko Tour de France dviratininkai. Jau iš formulinio Monako aprašymo tikriausiai supratote, kad sunku man įsikirsti į sportinių lenktynių džiaugsmą. Tad ir šį sykį neišspausiu konors daugiau nei profaniško papasakojimo iš serijos “pro šalį ėjau, ką pamačiau tą aprašiau“.

Į Nicą šventė atvažiavo keliom dienom ankščiau nei dviratininkai. Jau šeštadienį Anglų promenadoje (Promenad des Angles, tokia gatvė su plačiu šaligatviu besitęsianti palei pakrantę) savo vartus pasistatė pramogų ir dovanų parkas „Nice fete de tour“. Tai tokia „Duonos ir žaidimų“ zona, kurioje Tour de France rėmėjai dalino šudeliukus su savo logotipais ir rinko asmeninę informaciją. Čia lakoniška ir proziška visų linksmybių santrauka.

Kas čia toks pūkuotas? Ogi Saint-Paul de Vence

Saint-Paul de Vence (toliau tiesiog Saint Paul) grožis apdainuotas mažne visuose turistiniuose vadovėliuose. Iš lūpų į lūpas sklinda legenda apie šio miestelio iškirtinį žavesį: siauras akmenines gatveles, gėlių girliandas, menų kupinas krautuvėles ir kitą gerą. Ir tai nėra melas.

Gatvelės akmeninės, siauros ir šviesios. Ir tokios švarios švarios. Apkaišytos gėlėm. Gėlės čia tiesiog siautėja: sveriasi per palanges, lipa sienom, sliūkina pasieniais, veržias pro duris, vejasi aplink parduotuvių iškabas. Gėlių čia daug, o gėlės, kaip katinukai – būk bilen koks rimtuolis, bet čiupt ir spusteli mygtuką, kuris išspaudžia švelnumo kupiną atodūsį "kaip miela..".