Japoniškas sodas Monake

Šiandien besidomėdama olandiško gyvenimo naujienomis apturėjau déjà vu – kaip peržiūrinėčiau savo nuotraukas apie japonišką sodą Monake. Tiesa, nežinau, ar Monako japoniškam sode būna ruduo. Ta proga nusprendžiau pastumti į šalį Šventą Asyžių jau bene mėnesį laukiantį, kad jo ardesu parašyčiau kokį gerą žodį. Kantrūs tie šventieji.. O mane šiandien patraukė ant puikybės pasirodyti, kad ir aš esu buvus japoniškam sode.

daugiabučių papėdėje kulūs varteliai į išukuotą ir išglostytą pasaką apie Japoniją

Monakas yra nuostabi daugiabučių valstybė. Čia dangoraižiai lipa į kalnus, o jei lieka trys pėdos žemės, kur jau nebeina įkomponuoti daugiaukščio, tuosyk ten pasodina parką. Parkui įsteigti čia net nebūtina ieškoti laisvos žemės, kitą kartą užtenka ir laisvo stogo. Japoniškas sodas - vienas prabangesnių jis įsitaisęs ant 7 žemės hektarų. Ir ne šiaip susirietęs ant kokio skardžio pašaliuko, o patogiai išsitiesęs palei jūrą Monte Carlo papėdėje.

Po uogą, po lapelį renku savo rudenį

Kuo tuoliau, tuo labiau man pritinka gyvent šiltuose kraštuose. Visakaip gražu čia. Labai mielai pratęsčiau atostogas dar bent metams. Bet..  nėra tokios visatos, kur negyventų Bet'ai. Bet štai ateina laikas, kai trūks plyš prireikia prisiglaust prie tos laimės, kurią jau pažįsti. Kovo mėnesį blaškėmės po kalnus ir pakalnes ieškodami žibučių. Nes nėra pavasario be žibučių. O rudeniop aplink kojas pradėjo veltis ilgesiai ir neįveikiamai prisireikė pabraidyt po geltonas šiugždančias marias, išsikrykštaut po padykusiais klevais, pasikartoti visus įmanomus geltonus, rausvus ir rusvus atspalvius. Šiandien penkias žydras jūras išmainyčiau į vieną rudeniškai apsitaisiusią alėją.

Jau kuris laikas, kai atidžiai žvalgaus rudens pėdsakų. Palmės net ir baigiantis sezonui savo lapų nei perspalvina, nei pavėjujui išmėto (geriau pagalvojus, gal taip ir geriau). Kaip rudenišką užuominą galima užskaityti tik geltonų slyvukų vėduokles (tikrai ne botaninis palmių vaisių pavadinimas). Klevų pusbroliai platanai išsirenginėja patyliukais, nedemonstruodami savo rudeninės dramos spalvingame parade.

Puikusis San Gimignano

Į San Gimignaną važiavome nes kadais savom akim mačiau, kaip ten gražu ir norėjau tą gražumą parodyti savo Mielam. Tai mažiukas dailiosios Toskanos miesteliukas. Daug Toskanoje tokių mažiukų gražuoliukų. Kalvas vainikuojančios jų akmeninės sienos gobia siaurų gatvelių rezginį, tose gatvelėse už kas antro kampo rymo senutė bažnyčia, o kas trečios durys atsidaro į skanumynų-gražumynų krautuvėlę. Čia vietiniams nereikia nė pusės sekundės galvoti, kad pasakytų kur yra gražiausia vieta pasaulyje.

San Gimignano vienas puikiausias iš Toskanos mažulių, su aukščiausiai iškelta karūna. Ir tai ne metafora. Juk ta karūna apkaišyta akmeniniai bokštais. Senais gerais laikais tų bokštų čia buvo virš septyniasdešimt. Bet ir išlikusių šešiolikos dangoraižių pakanka, kad iš tolo matytųsi koks San Gimignano puikus.

Monako muziejų šturmas

Peržiūrinėdama lietuviškas nuotraukas apie orą pasigedau rudens. Tai šį savaitgalį šiek tiek palinojo rudens. Užtat po namudinės sekmadienio popietės tenka pasakoti savaitės senumo naujienas apie didžiai kulturingą praeitą sekmadienį.

Aną sekmadienį šturmavom Monako muziejus. Nes per atostogas Italijoje išsiugdėme įprotį – „nė dienos be muziejaus“. Tai Monake atidirbom už visą savaitę. Dar viena tokio pasinešimo „ant kultūros“ priežastis buvo Europos paveldo diena, kuri Monake nutiko rugsėjo 22 d., savaite vėliau nei Europoje. Ta proga visi kunigaikštystės muziejai, iškyrus vieną, dykai įsileido monakiečius ir prašalaičius. Kad būtų įdomiau, praviras duris paliko ir krūva vienaip ar kitaip kulturingų įstaigų. Žemėlapyje buvo pažymėti 38 kultūros taškai. Mūsų kultūringos sekmadienio popietės rezultatas: 8 taškai, iš jų 5 muziejai, 2 išskirtiniai lankytojams atsivėrusios įstaigos ir vienas botanikos parkas. Viso sutaupėm 64,4 euro. Ir dar atradom kur vos už 6 eurus duoda daug šviežių, kokybiškų, gardžių ir visokeriopai puikių  makaronų ir gniokių. Pasirodo Monake įmanoma pavalgyti sočiai, skaniai ir dar pigiai!

Piza: stebuklinga architektūra bokšto rėmėjų apgultyje

Yra toks miestelis Toskanoje, į kurį traukia būriai sveikuolių iš viso pasaulio. Visokie visokiausi keliauninkai: drūti, laibi, siaurom akytėm, šviesiom kasom, jaunuoliai, jau kažkiek pagyvenę ir dar visa kaip kitaip skirtingi jie čia susitinka, kad drauge padarytų mankštelę. Tokią nedidutę, sudėtą vos iš kelių tempimo pratimų – mistinį tiesumo palinkėjimą iškrypusiam bokštui. Aš ne toks. Aš veržiausi į Pizą ne pareikšti paramos pasvirusiai varpinei, o pažiūrėti šalia jos stovinčios prašmatnios katedros.

Stebuklų laukas. Ne kitaip

Ne šiaip sau aikštė, kurioje sukomponuotas visomis prasmėmis grandiozinis katedros kompleksas, praminta Stebuklų lauku (Piazza dei Miracoli, angliškai paprastai verčiama Field of Miracles, lietuviškai Stebuklų laukas irgi skamba įtikinamiau, nei Stebuklų aikštė). Miesto pašalyje ant plyno lauko stovi baptisterija, katedra ir ta nelaimėlė varpinė, katedros pašonėje glaudžiasi išeiginės kapinės Campo Sancto. Kompleksui išaiškinti įsteigti du muziejai: Katedros istorijos muziejus (Museo dell'Opera del Duomo) ir Sinopijų muziejus (Museo delle Sinopie).

Marko Šagalo muziejus. Nesupratau, bet gal kada nors pradės patikti

Šį savaitgalį per Prancūziją nusirito kultūros pasiutpolkė. Europos kultūros paveldo savaitgalio (Journées européennes du patrimoine) proga duris atvėrė aibė muziejų, kultūros paveldo objektų, tą paveldą globojančių įstaigų, archyvų ir panašiai. Jau po laiko iš draugiškų šaltinių sužinojau, kad pusiau praviras duris buvo palikę ir traukiniai, tą savaitgalį vėžinę perpus pigiau.

Kultūros pasirinkimas buvo trikdančiai platus ir įvairus – vien Nicoje buvo galima kultūrintis ištisas dvi dienas su pietų pertraukom ir aplankyti net penktadalį lankytinų objektų. Mūsų kultūringą savaitgalį patrumpino mūsų mieliausias katinėlis, paryčiais demonstravęs beribę fantaziją ir kantrybę kovoje už dėmesį. Taigis dienomis protarpiais labiau norėjosi miego, nei kultūros.. Šeštadienį pažiūrėjome Operos teatrą. Tokį visai tokį pat, kaip per Aną Kareniną. Iš eskursijos supratome, kad gidė kažką pasakojo apie Operos teatrą ir kažkur praėjo caras Aleksandras II. S‘est tout. O sekmadienį aš išėjau į Marko Šagalo muziejų (Musée national Marc Chagall). Seniai norėjau jį patikrinti, o čia dar proga sutaupyti beveik aštuonis eurus.

Apie žymujį paišytoją M. Šagalą sužinojau atvažiuvusi į Nicą. Kaip jau esu užsiminusi, mano meniški draugai išmirė prieš penkis šimtus metų ir daugiau. Žydrojoje pakrantėje bandau užmegzti bent kokį kontaktą su šviežesniais meninkais, mat čia daugybė muziejų, skirtų daugybei čia praėjusių visuotinai pripažintų genijų.

Marmurinė Carrara

Iš autostrados išstojome ties Carrara, nes laiku prisiminėme sakinį-paklydėlį iš draugų atostogų prezentacijos. Tą kartą neperlabiausiai sudominęs komentaras ties neperlabiausia pro traukinio langą daryta nuotrauka išplaukė į aktualijų lentyną, kai bandėme viens kitam paaiškinti kodėl tos snieguotos viršūnės tokios neauškštos. Pala pala - čia gi tos visų laikų garsiausios Carraros marmuro kasyklos, apie kurias dar prieš dvi savaites nebuvome nieko girdėję. Mažu verta patikrinti vietovę kur įkvėpimui medžiagos sėmėsi mikelandželai, berniniai ir kiti daugiau ar mažiau pripažinti genijai. Šiandien sužinojau, kad, šituos marmurinius kalnus žinojo dar romėnai – Panteonas bei Trojano kolona nulipdyta iš to paties Carraros marmuro.

taigi čia visai ne snieguoti kalnai, čia - marmuriniai kalnai, prakrapštytais viduriais

Labai nepasigailėjome eksprompto įstoti į atostogas miestelyje, apie kurį iš nuogirdų žinojome vos pora raktinių žodžių: marmuras ir Mikelandželas. Nesam urviniai žmonės, o ir Žydrojoje pakrantėje gerokai praplatinome akiratį, bet nieko panašaus į Carrarą nebuvome užmatę. Miestelis nedidukas, pašiurusiais pakraštėliais, apytvarkingiu senamiesčiu. Neatrodo pasiturintis, veikiau toks vidutiniokas paglamžytu švarku ir nuspardytais batais, nežinia dėl kokių priežasčių nešiojantis bilenkokio brangumo laikrodį.