Nihilistas ir Kanaruose nihilistas. Mano asmeninė nuomonė apie Michel‘io Houellebecq‘o novelę „Lansarotė“

Sakau, gal pabandau savo blogui susorganizuoti dirbtinį kvėpavimą. Mažu dar atsigaus? 

Šis tekstas publikuotas Small Planet skrydžio žurnalo pavasariniame numeryje. Pagalvojau, o kas jeigu pavasarį nežadate skristi į šiltus kraštus pasitikti pavasario, o Jums labai įdomi mano asmeninė nuomonė apie Houllebecq'o Lansarotę.

Būna grožinės literatūros kūrinių, kurie romano herojaus pramintais keliais įkvepia išekliauti minias. Tačiau ar galima tikėtis įkvėpimo keliauti iš geros, bet visai ne nuotaikingos knygos? Na tarkim, jei niūrus knygos herojus išskirtinės vietovės turistines atrakcijas aprašo kandžiai ir sarkastiškai, tačiau išskirtinai taikliai – lyg aštriu nihilisto skalpeliu mėsinėtų rožinį ponį. Kaip tik taip galima apibūdinti Michel‘io Houellebecq‘o novelę „Lansarotė“ (Tyto Alba, 2005).

Nesate girdėję apie garsiausią šiuolaikinį prancūzų rašytoją? Ką gi, akivaizdu, kad dar turės praeiti vienas kitas šimtas metų, kol sėkmingiausią gyvą prancūzų rašytoją žmonės pažinos taip pat gerai, kaip jo vyresnius kolegas Viktorą Hugo ir Aleksandrą Diumą. 2010 m. išleistas M. Houellebecq‘o romanas „Žemėlapis ir teritorija“ (La Carte et le Territoire) laimėjo prestižiškiausią Prancūzijoje literatūrinį apdovanojimą – Prix Goncourt. Rašytoją garsina ne tik jo literatūrinis talentas, bet ir prieštaringa asmenybė. M. Houellebecq‘o pavardę lydi tokie epitetai, kaip: nihilistas, mizantropas, šiuolaikinės visuomenės kritikas, antimusulmonas ir taip toliau. Į atostogų lagaminą įsimesta „Lansarotė“ tegul tampa pretekstu intriguojančiai pažinčiai su šiuo prancūzų literatūros blogiuku. Negąsdinanti kūrinio apimtis, turistinė tematika, triaukštis sarkazmas ir gilesni prasmės klodai – per keletą saulės vonių seansų pakulturingėsite visu pustoniu.

Antituristinis vadovas

Paraidiniu-aprašomuoju metodu paprasčiausia būtų pasakyti, kad „Lansarotėje“ kalbama apie turizmą, europiečių poilsiavimo ypatumus bei apie „viskas įskaičiuota“ atostogas Lansarotės saloje.  M. Houellebecq novelėje pirmuoju asmeniu pasakoja apie savo motyvus išsirenkant atostogų kelialapį ir apie pačią poilsiavimo patirtį. Nors daugelis novelės herojaus pastebėjimų apie turizmą ir turistus ypatingai taiklūs ir tikslūs, vis tik šį kūrinį korektiškiau būtų vadinti anti-turistiniu literatūriniu vadovu.

Stebėti ir niekuo nesistebėti

Novelė „Lanzarote“ Prancūzijoje pasirodė 2003 m., kuomet tik radosi privačios internetinės raštijos žanras, kalbininkų vadinamas asmeniniais tinklaraščiais. Didesnė „Lansarotės“ dalis skaitosi kaip ilgas asmeninio tinklaraščio įrašas. Autorius pasakoja, kaip  1999 m. (knygoje iš(si)aiškinama, kad matematiškai tiksliau būtų sakyti metai prieš tūkstantmečių sandūrą), iš niauraus Paryžiaus pasprunka į „kur nors, kur šilta“. Herojus, žiūrinėdamas kelionių lankstinukus, svajones pardavinėjančiai turistinės firmos darbuotojai išsako vos keletą sąlygų – kelionės biudžetas yra ribotas ir primygtinis nenoras vykti į musulmonišką šalį. Štai taip buitiškai atsainiai įsigyjama savaitė atostogų Lansarotėje – saloje, apie kurios egzistavimą pasakotojas lig tol net neįtarė. Taip pat atsainiai vyksta ir atostogavimo procesas.

Etnokosmologijos muziejus arba kam reikalingos vyžos kosminiame laive?

Kad pasakojimas būtų kažkiek aiškesnis, tai imkime ir pasiaiškinkime pagrindines sąvokas, terminus bei veikėjus.

Gunaras Kakaras (vietomis, tiesiog – Kakaras) – beveik mitinis personažas, kažkada gerbtinas astronomas, pastaruosius kelis dešimtmečius – Kakaro bokšto, dar vadinamo Lietuvos etnokosmologijos muziejumi, direktorius. Kai kurie žmonės tiki, kad Kakaras iš tikro egzistuoja, yra žmonių net jį mačiusių. Man gyvenimas ne tiek nusisekė – apie Kakarą esu išklausiusi aibę legendų, esu regėjusi jo didžius darbus, bet jį patį mačiau tik Vikipedijos iliustracijoje (o ten, kaip žinia saugomi ir Lizdeikos ir Dievo Tėvo atvaizdai..).

Lietuvos etnokosmologijos muziejus (aukščiau ir žemiau Kakaro bokštas arba tiesiog Kosminis centras) – straipsnio objektas. Neabejotinai aukščiausias turistų traukos taškas visame Kulionių kaime. Neišmanėlių išsiblaškėlių dažnai painiojamas su Molėtų astronomijos observatorija. Kas ten kaip ir apie ką išdėstyta žemiau.

Etnokosmologija niekas be pirmojo ir visų laikų geriausio etnokosmologo Gunaro Kakaro tiksliai negali apsakyti kas tai yra, bet akivaizdu, kad disciplina vien pavadinimu surenka tiek tautiškai susipratusį, tiek kosminiais masteliais svajojantį jaunimą (tik jauni turi drąsos tokiems antisiteminiams tikėjimams). Kaip paaiškino gidas, pavadinimas trigubai graikiškas: etno – tauta, kosmos – kosmosas, o ija (sic! sic!!) – „kaip ir filosofija“ kažkas apie mokslą, žinojimą ir pan. (labai įdėmiai klausiaus ar kalba tikrai eina apie IJĄ, tai pro ausis praleidau vieną kitą josios lietuvišką atitikmenį).

Lyrinis aš – iš tikro tai aš nelabai lyrinė ir su labai ribotu romantikos biudžetu tiek tautos, tiek kosmoso, tiek ijos klausimais. Mokiausi ant istorijos, ženijaus ant astronomijos, tai jaučiuosi beveik kompetentinga permąstyti ir įvertinti (šita dalis kaip ir bet kuriam ekspertui-savanoriui, žinoma, visų saldžiausia) Kakaro siūlomas etnokosmologijos mokslo gaires bei daiktinius tų gairių įrodymus.

Ateivis – toks visai kaip iš filmų tik plastikinis nežemiškos civilizacijos atstovo pusgaminis.

Kakaro bokšto paunksmė

Kažkada seniai seniai, Kakaro bokštas priminė du kolūkio pirmininko neštus ir pamiškėje pamestus siloso bokštus. Parėjus į Europos Sąjungą ir atsivėrus jos struktūriniams fondams gerb. Kakaras pralinksmino visą Kulionių kaimą užmoju per metus įsisavinti kažkiektentais milijonų. Kaimas kikeno į ūsą, niekaip nesuprasdamas kaip čia Kakaras ims ir pastatys kokį tai čiūdą už kažkiektaisten milijonų greičiau nei normalus žmogus teliuką užaugina. O Kakaras ėmė ir pastatė. Ir ne šiaip Čiūdą – o visą kosminę stotį!

vidury miškų, vidurį laukų teleportacijos centras, kas?

Iš pradžių ta Kosminė stotis su priparkuota ateivių lėkšte tarp laukų-miškų atrodė kaip reikalas čiūdnai. Šiemet žiūrėjau žiūrėjau į tą kosminį čiūdą ir galutinai bei neskundžiamai apsisprendžiau – vat ir gerai, kad žmonės leidžia sau ne tik prisifantazuot visokių ateivių, bet ir savo svajonių vertą architektūrą su(si)organizuoti. Kur nors miesto džiunglynuose ta kosminė stotis paskęstų tarp daugiau-mažiau žvilgančių ofisynų, o palaukėj-pamiškėj skardinių šonų žvilgesio nieks nestelbia.

Apie vardų kilmę. Disciplinutoji Graikija

asociatyvus paveiksliukas. asocijuojasi su alfom-betom-gamom

Alkis buvo labai geras kaimynas. Nebuvo pats artimiausias iš kaimynų, nes gyveno už poros namų, bet tikrai buvo vienas artimesnių draugų. Alkį visada mielai kviesdavau svečiuosna, kai tik ką nors gardesnio ar lietuviškesnio gamindavau. Jis ne tik nepritrūkdavo žodžių šeimininkutės gabumams apdainuoti, bet ir nuoširdžiai domėdavosi kas ir kaip virtuvėje buvo nuveikta, kol pasiektas toks puikus rezultatas. Bet istorija čia ne apie išeiginius balandėlius ar išskirtinai malonų Alkį. Seniai jau niežti nagai papasakoti apie Alkio senelę Penktadienę ir Alkio pusseserę Penktadienę.

Apie keistus vardus

Nors pasakymas, kad Alkis mėgsta skaniai pavalgyti skamba gana natūraliai. Bet tas natūralumas kiek apmąžta paaiškėjus, kad žmogus nė kiek nepasidrovėjo taip ir užsirašyti feisbuke ir taip pat nė kiek nepasinepatogindamas taip prisistatinėja žmonėms. Tiesa, pase alfomis ir betomis įkaltas kiek graikiškiau skambantis Alkiviadžio asmenvardis.

O štai koks yra klasikinis Alkio močiutės vardo skambesys taip jau tiksliai neprisimenu, bet žinau, kad pažodinis vertimas į kitas kalbas reikštų Penktadienį (originalus Alkio pasiūlytas vertimas – Fraiday).

Laba diena, ačiū, prašau, atsiprašau ir kiti deficitai

Laba diena

–     Žinai mūsų name gyvena kokstais užsienietis – sako mano Mielas, kad kažką būtų pasakęs.

–        Nežinau. Matyt mūsų išėjmo-parėjimo namo grafikai nesutampa – neparodau deramo susidomėjimo pasiūlyta tema, bet iš bekraštės pagarbos savo mylimiausiam, jos neuždarau. – O iš kur žinai, kad užsienietis? Ką nors angliškai aptarėt?

–        Ne, nesu su juo kalbėjęs. Jis lietuviškai kalba.

–  Tai iš kur žinai, kad užsienietis? Ir iš kur žinai, kad kalba lietuviškai? – išdrįstu sau leisti suabejoti savo mylimiausio mokslininko suformuluotų pirminių prielaidų neklystamumu. Aš gi ne tik mylinti žmona, bet ir kritiškai gebantis mąstyti žmogus (ypač, kai išsimiegu).

–        Jis kalba su akcentu. Be to visada labai džiugiai pasisveikina. Supranti?

–        Suprantu – iš kart supratau ir patikėjau, kad anas bus užsienietis, todėl nebesugalvoju ko gudraus paklausti apie tą nematytą kaimyną iš užsienio.

Tema užsidarė. 

Prašau

Kažkada Alvaro, lotyniškas žmogus iš anos pasaulio pusės, primygtinai domėjosi, kaip Lietuvoje reikia užsisakyti alaus. V-i-e-n-ą a-l-a-u-s. Kelis kartus pabrėžtinai raiškiai išskiemenavome ir kiekvieną žodį paraidžiui išaiškinome. Bet tam kažkas netiko, ko tais vis nesuprato.

– O dar? o kaip toliai?

–        Kas toliau? Nu imi paduotą alų ir geri – matyt anoj pasaulio pusėj žmonės ne tik aukštyn galvą vaikšto, bet ir su alum nemoka elgtis..

–        Bet gi dar turi būti koks nors, nu kas nors panašaus į silvūplė, plyz ar perfavore – galiausiai Alvaro paaiškino, ko jam šitoj šventoj frazėj pritrūko.

–        Ta prasme? Prašau??? – susižvalgėm, šeimynišku duetu išversdami akis – Oi mes Lietuvoje tokiai žodžiais tuščiai nesišvaistom! Bent jau tikrai ne alubaryje.. Na galima pridurti prašau, bet tada tikrai išsiduosi, kad esi ne vietinis – nes iš tamsių Alvaro akių įtaisytų po juodais antakių lankais tikrai niekas neįžiūrės, kad tas indėnų pusbrolis nebūtinai yra ne Marijos žemės čiabuvis.

Alvaro veido išraiška bylojo, kad nelabai mes jo įtikinome.

Kaunas - mūsų lietuviška Italija

Dar pakeliui iš Saulėtosios Pietų į mūsų subtiliai pilką gimtinę, žinojome, kad, kai tik sulauksime tikroviškesnio pavasario, patrauksime į savo lietuviškąją Italiją. Pasitaiko, kad žmonės vilniečiai ką nors nepermeiliausio lepteli apie laikinąją sostinę. Bet jie nežino ką sako. Jie nepažįsta Kauno. Nežinau kiek mes pažįstam Kauną, bet faktas, kad mylim jį besąlygiškai ir neatšaukiamai. Mylim beveik tiek pat kiek Italiją. Taip pat kaip Italijoje, čia visada valgom picą ir geriam kavos. Taip pat kaip ir į numylėtą Italiją, į Kauną nuboginom beveik visus draugus, gimines, kolegas, pažįstamus ir kaimynus. True story. Taigis buvo aiškų aiškiausia, kad mūsų vaikio pirmoji pramoginė kelionė (Vingio parkas nesiskaito) Lietuvoje bus į Kauną. Nes čia kelio pradžia.

Ir štai praeitą šeštadienį nutiko ta graži diena, kai ėmėm ir nuvažiavom į Kauną.

Sakmė apie picą

Pirmas lankytinas objektas Kaune, kaip visada, buvo picerija. Ta pati, kaip ir visada. Pas Paolo. Gali būti, kad per baisu pasiskaičiuoti kiek ten metų Kaune nutiko ir geresnių viešojo maitinimo vietų, bet nė viena jų neturi tokio užtikrinto deserto – saldaus jaunystės sentimento. Kažkada seniai seniai, prieš baisu ir skaičiuoti kiek ten metų, čia mes pirmą kartą paragavome Italijos.

kažkada seniai čia žmonės šniūrais eidavo. Bėga ir dabar, tik eilių nebėra.

Prancūziška sveikata versus lietuviška sveikata

Kas kart grįžinėjant iš pa(si)rodymo gydytojui ima liguistai niežtėti nagai bevystančiame savo bloge apdainuoti prancūziškos sveikatos ypatumus. Žinoma, vietiniam liaudies ūkiui smarkiai naudingiau būtų jei tą niežulį išliečiau, pėvėzė, išplaudama grindis, bet šį kartą mat jas šunys katinai.

Tai vat. Pirmaisiais emigracijos metais prancūziška sveikatos apsauga mums pabrėžtinai nepatiko. Absoliučiai nesąmoninga prancūziškoji sistema buvo vienus metus, nes lygiai tiek (gerai gerai, gal ir perdedu mėnesiu ar pusantro) užėmė pasižymėti savo draustumus. Šita bezabrazija skundėmės visiems mandagiai pasidomėjusiems ir visai nerodžiusiems susidomėjimo. Ta proga sužinojome, kad nėra čia jokio asmeninio susimokymo prieš dorą europiečių šeimą. Tiesiog rimtus dalykus rimtai sužymėti užima laiko, o jeigu tavo kokie tais autentiški popieriai prapuola (šitai labai tyčia pažymėta tiesioginės nuotakos veikiamąja rūšimi), tai  irgi nieko asmeniško - mokėtų prancūzai rusiškai, tai pasakytų niesiudba. Pristačius dviejų savaičių kūdikį pediatrei ši nuoširdžiai nusistebėjo, kad jo draudimas jau suvestas į sistemą – sakė, kad šitai labai retai nutinka greičiau nei per du mėnesius.

Au revoir France

I am missing You all. © Samir

Mano nauji metai mažom kojytėm į prancūziškus namus parėjo savaite ankščiau nei pas kitus. Mano pernykščiai metai užsidarė mėnesiu vėliau nei pas kitus jau ant lietuviškos žemės. Štai jau mėnuo ir kažkiek dienų skaičiuoju kiekvieną saulėtą pusdienį (kaip supratau, rankų pirštų užteks dar bent mėnesiui į priekį), o atsivertusi kokią nuotrauką iš aplanko France-2014 vis iš naujo nustembu – negi iš tikrųjų pasaulis kažkur yra šitaip įžūliai spalvotas, negi iš tikro vos prieš mėnesį su kažkiek dienų tam pasaulį gyvenau.