Laba diena
– Žinai mūsų name gyvena kokstais užsienietis – sako mano Mielas, kad kažką būtų pasakęs.
– Nežinau. Matyt mūsų išėjmo-parėjimo namo grafikai nesutampa – neparodau deramo susidomėjimo pasiūlyta tema, bet iš bekraštės pagarbos savo mylimiausiam, jos neuždarau. – O iš kur žinai, kad užsienietis? Ką nors angliškai aptarėt?
– Ne, nesu su juo kalbėjęs. Jis lietuviškai kalba.
– Tai iš kur žinai, kad užsienietis? Ir iš kur žinai, kad kalba lietuviškai? – išdrįstu sau leisti suabejoti savo mylimiausio mokslininko suformuluotų pirminių prielaidų neklystamumu. Aš gi ne tik mylinti žmona, bet ir kritiškai gebantis mąstyti žmogus (ypač, kai išsimiegu).
– Jis kalba su akcentu. Be to visada labai džiugiai pasisveikina. Supranti?
– Suprantu – iš kart supratau ir patikėjau, kad anas bus užsienietis, todėl nebesugalvoju ko gudraus paklausti apie tą nematytą kaimyną iš užsienio.
Prašau
Kažkada Alvaro, lotyniškas žmogus
iš anos pasaulio pusės, primygtinai domėjosi, kaip Lietuvoje reikia užsisakyti
alaus. V-i-e-n-ą a-l-a-u-s. Kelis kartus pabrėžtinai raiškiai
išskiemenavome ir kiekvieną žodį paraidžiui išaiškinome. Bet tam kažkas netiko,
ko tais vis nesuprato.
– O dar? o kaip
toliai?
–
Kas toliau? Nu imi paduotą alų ir geri – matyt anoj
pasaulio pusėj žmonės ne tik aukštyn galvą vaikšto, bet ir su alum nemoka
elgtis..
–
Bet gi dar turi būti koks nors, nu kas nors panašaus į
silvūplė, plyz ar perfavore – galiausiai Alvaro paaiškino, ko jam šitoj šventoj
frazėj pritrūko.
–
Ta prasme? Prašau??? – susižvalgėm, šeimynišku duetu
išversdami akis – Oi mes Lietuvoje tokiai žodžiais tuščiai nesišvaistom! Bent
jau tikrai ne alubaryje.. Na galima pridurti prašau, bet tada tikrai išsiduosi,
kad esi ne vietinis – nes iš tamsių Alvaro akių įtaisytų po juodais antakių
lankais tikrai niekas neįžiūrės, kad tas indėnų pusbrolis nebūtinai yra ne
Marijos žemės čiabuvis.
Alvaro veido išraiška bylojo, kad
nelabai mes jo įtikinome.
Šypsojimasis
Po kažkiek laiko egzotiškas žmogus
iš tolimosios Čilės Vilniuje aplankė aibę bažnyčių ir nežinia kiek alubarių bei
išgėrė labai konkretų skaičių alaus bokalų (jei kam įdomi sausa statistika – 30 skirtingų rūšių alaus pintų per nepilną darbo savaitę). Ne
į visas bažnyčias mes jį palydėjome, ne visuose alubariuose kartu sugėrėmė (jei
kam įdomu, ar šiaip norėtųsi paatjausti – aš tai nė vienam), tad žmogus turėjo
ir savo asmeninių patyrimų bei istorijų. Vieną vakarą pasipasakojo, kaip
kažkurioje senamiesčio viešojo maitinimo įstaigoje jis beveik sėkmingai
lietuviškai užsisakė maisto ir alaus, o po to pačiam sau netikėtai teisingai
paklausė – kur tualetas? („kur“ mano Mielas žmogų iš Čilės išmokino įkyriai didaktiškai
vis pakartodamas Kur Gevara? Čia Gevara; na o tualet‘ui pridėti – as, anas pats
sugalvojo). Tai vat šitoj vietoj, Alvaro įžiūrėjo, kad padavėja neišlaikė ir
beveik nusišypsojo..
Atsiprašau
–
Nusišypsok ir atsiprašyk. Sakyk pardon – pašnibždom-paskubom
beriu lietuviškus žodžius.
–
Tai aš pati žinau, kad prancūziškai atsiprašau sakosi
pardon – man atsiliepia toks erzulingas balsas, kokį moka išgauti tik ne
vietoje ir ne laiku pamokytos mamos (per
trisdešimt metų taip ir nesupratau kada būna tas stebuklingas laikas ir kur ta
stebuklinga vieta tinkama mamai pamokyti) – Be to, už ką man atsiprašinėt – čia man užmynė.
–
Vis tiek nusišypsok ir atsiprašyk – dabar jau aš
išdainuoju savo erzulio gaidelę, mintinai išmoktą visų vaikų, kurių mamos
neklauso.
Kol mes išsiaiškiname
visą teisybę apie Nicos tramvajuje įvykusi nelaimingą užmynimą ant kojos ir
protokolą, kaip į tokias nelaimes dera teisingai sureaguoti neteisybę
patyrusiam žmogui, užmynėjas jau spėjo tris kartus pakartoti savo pardon ir
nesulaukęs feedbakinio pardon išlipo iš tramvajaus.
Man patiko pavyzdys su "Čia Gevara" :)
AtsakytiPanaikintiSypsotis i kaire ir i desine - lupos nenudzius, o sakyti pardon, s'il vous plait ir visokius kitokius merci bei bonjou - liezuvis nenukris. Netgi lietuviskas nenukris, patikrinta ;)
Tikra tiesa :). Pirmą pusmetį mus kiek glumino prancūzų mandagumas. Vis pamiršdavome bulanžerijoje prie "vienos bagetės" pridurti s'il vous plait ar sveikinantis su kaimyne prie bonjour pridurti madam, bet greitai pasijuto, kad tiek šypsena, tiek mandagūs žodeliai nieko nekainuoja, o atmosferą keičia labai stipriai.
Panaikintio aš visaip taip nesijaučiu. seniau jaučiausi, bet paskui supratau, kad man nereikia tų malonybių iš aplinkos, bet pati noriu kitiems sakyti 'laba diena', išsišiepti iki ausų prasilenkdama, ir staiga visi aplink ėmė tą daryti, net miške sutikti žmonės pasisveikina. dar pastebėjau, kad net prigrūsčiausiuose autobusiuose, kai vienas žmogus sėdi prie lango ir nori išlipti, visada pasako "ačiū" jį išleidusiam krašte sėdinčiam žmogui. gana ilgai stebėjau tai, ir tikrai žmonės labai mandagūs ir geranoriški. tai visai negaliu sutikti, kad lietuviai kokie nors stuobriai :)
AtsakytiPanaikintiSmaguma skaityti tokius nesutikimus. Kad tik daugiau tokių būtų :). Aš irgi stengiuos nepasiduoti ir dėkoti į kairę ir dešnę, bet dar nepasiekiau tokio nušvitimo laipsnio, kad nelaukčiau malonybių iš aplinkos - mano vidinei saulutei reikia ir aplinkos palaikymo..
PanaikintiKitą vertus, ko man norėt iš kitų, jei pas mum net šeimoje nėra didelio mandagumo pertekliaus - vat dar šiandien apšaukė mane vaikis vidury gatvės, vidury baltos dienos.. jokio dėkingumo, jokios pagarbos..