2015 m. birželio 3 d., trečiadienis

Laba diena, ačiū, prašau, atsiprašau ir kiti deficitai



Laba diena


–     Žinai mūsų name gyvena kokstais užsienietis – sako mano Mielas, kad kažką būtų pasakęs.
        Nežinau. Matyt mūsų išėjmo-parėjimo namo grafikai nesutampa – neparodau deramo susidomėjimo pasiūlyta tema, bet iš bekraštės pagarbos savo mylimiausiam, jos neuždarau. – O iš kur žinai, kad užsienietis? Ką nors angliškai aptarėt?
        Ne, nesu su juo kalbėjęs. Jis lietuviškai kalba.
  Tai iš kur žinai, kad užsienietis? Ir iš kur žinai, kad kalba lietuviškai? – išdrįstu sau leisti suabejoti savo mylimiausio mokslininko suformuluotų pirminių prielaidų neklystamumu. Aš gi ne tik mylinti žmona, bet ir kritiškai gebantis mąstyti žmogus (ypač, kai išsimiegu).
        Jis kalba su akcentu. Be to visada labai džiugiai pasisveikina. Supranti?
        Suprantu – iš kart supratau ir patikėjau, kad anas bus užsienietis, todėl nebesugalvoju ko gudraus paklausti apie tą nematytą kaimyną iš užsienio.
Tema užsidarė. 

Prašau


Kažkada Alvaro, lotyniškas žmogus iš anos pasaulio pusės, primygtinai domėjosi, kaip Lietuvoje reikia užsisakyti alaus. V-i-e-n-ą a-l-a-u-s. Kelis kartus pabrėžtinai raiškiai išskiemenavome ir kiekvieną žodį paraidžiui išaiškinome. Bet tam kažkas netiko, ko tais vis nesuprato.
– O dar? o kaip toliai?
        Kas toliau? Nu imi paduotą alų ir geri – matyt anoj pasaulio pusėj žmonės ne tik aukštyn galvą vaikšto, bet ir su alum nemoka elgtis..
        Bet gi dar turi būti koks nors, nu kas nors panašaus į silvūplė, plyz ar perfavore – galiausiai Alvaro paaiškino, ko jam šitoj šventoj frazėj pritrūko.
        Ta prasme? Prašau??? – susižvalgėm, šeimynišku duetu išversdami akis – Oi mes Lietuvoje tokiai žodžiais tuščiai nesišvaistom! Bent jau tikrai ne alubaryje.. Na galima pridurti prašau, bet tada tikrai išsiduosi, kad esi ne vietinis – nes iš tamsių Alvaro akių įtaisytų po juodais antakių lankais tikrai niekas neįžiūrės, kad tas indėnų pusbrolis nebūtinai yra ne Marijos žemės čiabuvis.
Alvaro veido išraiška bylojo, kad nelabai mes jo įtikinome.


Šypsojimasis


Po kažkiek laiko egzotiškas žmogus iš tolimosios Čilės Vilniuje aplankė aibę bažnyčių ir nežinia kiek alubarių bei išgėrė labai konkretų skaičių alaus bokalų (jei kam įdomi sausa statistika – 30 skirtingų rūšių alaus pintų per nepilną darbo savaitę). Ne į visas bažnyčias mes jį palydėjome, ne visuose alubariuose kartu sugėrėmė (jei kam įdomu, ar šiaip norėtųsi paatjausti – aš tai nė vienam), tad žmogus turėjo ir savo asmeninių patyrimų bei istorijų. Vieną vakarą pasipasakojo, kaip kažkurioje senamiesčio viešojo maitinimo įstaigoje jis beveik sėkmingai lietuviškai užsisakė maisto ir alaus, o po to pačiam sau netikėtai teisingai paklausė – kur tualetas? („kur“ mano Mielas žmogų iš Čilės išmokino įkyriai didaktiškai vis pakartodamas Kur Gevara? Čia Gevara; na o tualet‘ui pridėti – as, anas pats sugalvojo). Tai vat šitoj vietoj, Alvaro įžiūrėjo, kad padavėja neišlaikė ir beveik nusišypsojo..

Atsiprašau


        Nusišypsok ir atsiprašyk. Sakyk pardon – pašnibždom-paskubom beriu lietuviškus žodžius.
        Tai aš pati žinau, kad prancūziškai atsiprašau sakosi pardon – man atsiliepia toks erzulingas balsas, kokį moka išgauti tik ne vietoje ir ne laiku  pamokytos mamos (per trisdešimt metų taip ir nesupratau kada būna tas stebuklingas laikas ir kur ta stebuklinga vieta tinkama mamai pamokyti) – Be to, už ką man atsiprašinėt – čia man užmynė.
        Vis tiek nusišypsok ir atsiprašyk – dabar jau aš išdainuoju savo erzulio gaidelę, mintinai išmoktą visų vaikų, kurių mamos neklauso.
Kol mes išsiaiškiname visą teisybę apie Nicos tramvajuje įvykusi nelaimingą užmynimą ant kojos ir protokolą, kaip į tokias nelaimes dera teisingai sureaguoti neteisybę patyrusiam žmogui, užmynėjas jau spėjo tris kartus pakartoti savo pardon ir nesulaukęs feedbakinio pardon išlipo iš tramvajaus.

Ačiū

4 komentarai:

  1. Man patiko pavyzdys su "Čia Gevara" :)
    Sypsotis i kaire ir i desine - lupos nenudzius, o sakyti pardon, s'il vous plait ir visokius kitokius merci bei bonjou - liezuvis nenukris. Netgi lietuviskas nenukris, patikrinta ;)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tikra tiesa :). Pirmą pusmetį mus kiek glumino prancūzų mandagumas. Vis pamiršdavome bulanžerijoje prie "vienos bagetės" pridurti s'il vous plait ar sveikinantis su kaimyne prie bonjour pridurti madam, bet greitai pasijuto, kad tiek šypsena, tiek mandagūs žodeliai nieko nekainuoja, o atmosferą keičia labai stipriai.

      Panaikinti
  2. o aš visaip taip nesijaučiu. seniau jaučiausi, bet paskui supratau, kad man nereikia tų malonybių iš aplinkos, bet pati noriu kitiems sakyti 'laba diena', išsišiepti iki ausų prasilenkdama, ir staiga visi aplink ėmė tą daryti, net miške sutikti žmonės pasisveikina. dar pastebėjau, kad net prigrūsčiausiuose autobusiuose, kai vienas žmogus sėdi prie lango ir nori išlipti, visada pasako "ačiū" jį išleidusiam krašte sėdinčiam žmogui. gana ilgai stebėjau tai, ir tikrai žmonės labai mandagūs ir geranoriški. tai visai negaliu sutikti, kad lietuviai kokie nors stuobriai :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Smaguma skaityti tokius nesutikimus. Kad tik daugiau tokių būtų :). Aš irgi stengiuos nepasiduoti ir dėkoti į kairę ir dešnę, bet dar nepasiekiau tokio nušvitimo laipsnio, kad nelaukčiau malonybių iš aplinkos - mano vidinei saulutei reikia ir aplinkos palaikymo..

      Kitą vertus, ko man norėt iš kitų, jei pas mum net šeimoje nėra didelio mandagumo pertekliaus - vat dar šiandien apšaukė mane vaikis vidury gatvės, vidury baltos dienos.. jokio dėkingumo, jokios pagarbos..

      Panaikinti