Dovanų aš laukiau laukiau. Tada dar biškelį
palaukiau. Tada dar šiek tiek luktelėjau. Po to padariau pertraukėlę. Atsikvėpiau.
O tada susikaupiau ir dar mažumėlę luktelėjau. Ir štai vakar paštas pasidavė ir atidavė man,
kas man priklauso. Bet čia laukimas nesibaigė. Reikėjo deramai atsiveikinti su
kalėdiniais svečiais. Dar reikėjo susikaupti ir susišukuoti papiktintas mintis
apie piktybines pašto peles, kurios pragraužė man adresuotą voką. Nu tiek
laukus, gi negražu būtų prakąsti savo kalėdinį desertą, susikaupus ties
artimaisiais iš Lietuvos, juolab ties tolimais iš pašto. Ir štai ryte, išlydėjus
kalėdotojus, bet dar tiek neprabudus, kad paslinkčiau užsiimti piktumais,
ėmiausi savo kalėdinio pyragaičio.
Pro pašto pelių pagraužtą voko kraštą kyštelėjo nosį
kiek pavargęs dovanų maišas. O iš to maišo pasirąžiusi išlindo visa daili ir nė
kiek ilgos kelionės nenuvarginta kepuraitė. Visa tokia išeiginė – švelnios
natūros ir subtilių manierų. Ryškiai nusiteikusi, nerūpestingiems pasivaikščiojimams
Anglų promenada (čia tokia Nicos Laisvės alėja – eini sau nelyg tiesiog pajūriu
pasivaikščioti, bet prie to pačio save parodai, kitų pažiūri). Aš būtinai ją kurį
vakarą pavedžiosiu po tą promenadą. Kai tik kalėdiniai lietūs Žydrojoje
pakrantėje išsisems. Tada abi iškėlusios galvą patrauksim ta promenada
pasirodyti kokios mudvi gražios ir patenkintos gyvenimu.
Ačiū, Milda, už dailią dovaną. Ką bekalbėtų visokie taurūs
žmonės apie didį dovanojimo džiaugsmą, bet nepaparastas saldumas yra gauti
gražias dovanas.. Pačepsėčiau iš gerumo.
Ir ačiū, Daiva, kad įsuko šitą kalėdinio džiaugsmo dalybų verpetą.
P.s. Reiks Guillaume'o paprašyti, kad į prancūzų pašto
pelėms suprantamą kalbą išverstų perspėjimą „ei, žiurkikės nekiškit snapo – nėra
čia ožkos sūrio“. Ir tuo užrašu antspauduoti visą korespondenciją. Gal dar sumačytų
šalia adreso nupaišyti piktą katiną..
och tos pelės :))
AtsakytiPanaikinti