Vakar buvo gera diena. Tokio gerumo, kad pritrūko jėgų
susigėsti einant liuliuko devintą valandą, bet užteko sveikatos išmiegoti
daugiau nei 12 valandų. Tokio gerumo, kad ryte velkant medinę koją, buvo labiau juokinga iš savo raišumo, nei apmaudu
dėl pakelėj nuteriotos sveikatos. Beveik valandą trukęs purvo gramdymas nuo
haikinimo batų ir gi nenuskalbė to gerumo.
O kai geriau pagalvoji, tai nieko įpatingai gero
lyg ir nenutiko. Kėlėmes su žadintuvo prievarta. Važiavom pilnos komplektacijos
mašina ir pakeleiviai labiau norėjo čiauškėti ir klegėti, nei tylom palaikyti
mane sunkiam pabudinimo procese. Nuoširdžiai nesuprantu, kaip žmonės rytais
paslenka kalbėti, nes aš tai patalogiškai nepaslenku nei klausytis, nei
girdėti. Žygį pradėjome priekalnių miestelyje skambiu Gilette vardu. Labai
padrąsinančiai nuteikė, kad šturmuojama viršūnė stūksojo prieš akis visu savo
gražumu – vadinas nebus klastos, kai beapsidžiaugiant užlipus į kalną, staiga
prieš akis išdygsta tikroji Pietavimo viršūnė, kad ją kur..
|
šito nuostabaus žmogaus dėka keliamės ankščiau nei norėtumėm
ir lipam į aukštesnius nei norėtumėm kalnus |
|
bendražygė paaiškino, kad Mont Lion taip vadinasi visai ne todėl, kad po tą kalną laksto liūtai,
o todėl, kad iš kažkurios pusės atidžiai įsižiūrėjus jis primena sfinksą |
|
Gilette įsipraudęs drakono iškąstoje kalno lomoje. čia kelio pradžia. |
Iš pirmo žvilgsnio, žygelis atrodė toks palengvintas
– viso labo kilometras į viršų, takutis kyla pamažėle, pamiškiais-pakrūmiais
(po Merkantoro šturmo vis dar baidausi akmenų klimato juostos). Ėjau sau
pačiauškėdama, džiaugiaus, kad nelyja, skaičiavau aplinkui artais lietuviško
spalio pabaiga artais lietuviško lapktičio pradžia. Po to mažiau čiauškėjau ir
tylom džiaugiaus, kad nesmarkiai lyja. Po to apstojo lyt, bet vistiek nedžiugino – pradėjau mintyse burbėt, kad kalnas vis tik įkyriai aukštas ir beveilyčiau plautis
žemyn. Vienok Liūtą įveikėm. Pietavom su vaizdu į baltas viršūnes, pilkšvas
viršūnes, aibę priekalnių kaimeliukų, ploną žalią upę ir stambią murziną upę ir į kažkur horizonte su apniukusiu dangum susitinkančią drumzliną jūrą.
|
raganų upelis. upelio pavadinimą pati sugalvojau |
|
nuotaika lietuviško rudens, bet atidžiau įsižiūrėjus, vis tiek akis bado šiltų kraštų atributai |
|
kylant į viršų kirtom keletą skirtingų nuotaikų juostų |
|
užtat viršūnėje nuotaikos buvo pyragais gardintos |
|
kalnai tą dieną buvo nusiteikę santūriai, netgi, sakyčiau, niūrokai |
O nusileidžiant visada gyvenimas būna paprastesnis,
nebent ima dūsauti ir girgždėti lietaus sulaistytas kelias (ne tas kelias, kurį sunkūs murzini batai mynė, o tas kelias, kurio blauzda prikabinta prie šlaunies). Ai, bet galima
leistis be skubos padūsaujant ir pagirgždant, vistiek niekur jau nepaveluosi.
Žygio moralas - eiti visada yra gerai! Net tada, kai anksti, vėsu, šlapia, murzina, statu, alkana ar skauda, vistiek eiti yra labai gerai!!!
ir aš .. ir aš eičiau va taip:))
AtsakytiPanaikintididelis ėjimo džiaugsmas, net kai ten ir pagirgžta tos jungtys