2014 m. birželio 27 d., penktadienis

Viskam savas laikas. O maistui ypač

asociatyvi nuotrauka. asocijuojasi su mano krevečių tykančiu Profesoriumi

Nebuvo tokių lietuviškų svečių, kurie nebūtų daugiau ar mažiau pasipiktinę nežmonišku prancūziškų ir itališkų viešojo maitinimo įstaigų darbo laiku. Kaip tais tik nuo dvylikos?? Kaip tais užsidaro prieš tris???? O jeigu aš ketvirtą užsimanau valgyt, ką MAN daryt?? O kurių galų atsidaro tik nuo aštuonių, jei tada jau dvi valandos, kaip gražioms moterims draudžiama valgyt?? Kaip apskritai čia žmonės išgyvena????? Ir visi jie pasiduodavo ištvėrę šiltuose kraštuose ne smarkiai daugiau savaitės.

Man adaptuotis buvo kiek paprasčiau, nes turiu įgimtą silpnybę maitintis prancūzišku ritmu. Kažkada seniai seniai, gal prieš šimtą milijonų metų, mano Mielas manė, kad labiau pasistengus būtų įmanoma išgydyti tą nesveiką mano papratimą pavalgyti nepadoriai mažus pusryčius, o  po to nuo dvylikos pradėti reikalauti maisto. Gi labai nepatogus dalykas. Išskirtinai efektyvus būdas gadinti šventą savaitgalių laiką tokiu buitišku ir neįdomiu dalyku kaip maistas. Nereikėjo nė dešimt metų, kad suprastų, jog su mylimo žmogaus brokais pridera skaitytis, juolab žmonos sotumas tiesiogiai koreliuoja su šeimyninės laimės ištekliais.

O dabar nutiko man laimė gyventi šalyje, kurioje ne šiaip gerbia mano nesveikus maitinimosi įpročius, bet yra sukūrusi tokią infrastruktūrą, kad reikia specialiai pasistengti, kad gyventi ignoruojant šventą ir visuotinai pripažintą maisto laiką. Čia nereikia draugams, giminėms ir pažįstamiems detalizuoti savo ligos istorijos, kad pateisintum infantilų poreikį reguliariai maitintis tiek darbadieniais, tiek laisvadieniais. Čia kolega nesugėdins, kad tiek darbų, o tu taip nepadoriai lėtai kramtai savo kotletą. Čia šefas niekada neišdrįs sau leisti pasiūlyti greitaisgreitais kątais skubaus pabaigti ir ramiai papietauti valanda-kita vėliau. Kai žmonėms gyvena tam, kad valgytų, jie tai daro atsakingai ir reguliariai.

Šiltuose kraštuose viskas veikia taip. Bulanžerijos, sūrerijos, mėserijos, koldūnerijos, vynerijos ir visos kitos maisto pardavimo vietos, kurių pavadinimo pradžioje nėra priešdėlio super- ir kuriuose maistą pardavoja ne pagonys iš rytų, pradeda savo veiklą ankščiau ar vėliau ryte. Dvyliktą-pusępirmos savo veiklą uždaro pietų pertraukai. Ir viso užalpininio pasaulio pasipiktinimui pietauja iki pat trečios-ketvirtos. Tuo tarpu restoranai picerijos, o kitą sykį, ir tiesiog snakerijos pavalgyti priima nuo dvyliktos iki maždaug antros. Užsidaro paprastai sulig paskutiniu baltojo valgytojo kąsniu (ne kartą asmeniškai patikrintas popietinio užsidarymo protokolas). Maždaug apie tris. O vakarienes pradeda taisyti nuo aštuonių, bet tikrasis valgytojų srautas stalus užsėda nuo devynių.
Čia informacijos santrauka, tiems, kas nesugeba susisisteminti prituščiažodžiauto teksto:

Maisto ir ne tik parduotuvių laikas:
8.00/9.00 – 12.00/12.30
15.00/16.00 – 19.00/20.00
Sekmadieniais dauguma vietų dirba tik iki pietų. Pirmadieniais būna, kad nedirba išvis.

Viešojo maitinimo įstaigų darbo metas
12.00 – 14.00/15.00
20.00 – 23.00/24.00

Atrodo ne aukštoji matematika, bet nuoširdžiai šituos darbo laikus išmokome tik per nuosavą alkaną patirtį. Esu ne sykį pirmadieniais koregavusi maistingas idėjas, kai prieidavau užrakintas savo bulanžerijos, mėserijos ar daržoverijos duris. Ne kartą sekmadienį esam valgę sūrį be duonos, nes pavėlavome į teisingą bulanžeriją. Ne sykį priešpiet sekmadieniniame itališkame kaime karštligiškai ieškojome bent kokios bulkinės ar tiesiog maisto parduotuvės. Esam turėję ir priverstinius išeiginius pietus restorane, nes pavėlavome užsipirkti tiesiog maisto.

Užtat per metus taip gerai išmokome visas darbo-nedarbo peripetijas (nesigirsiu, bet aš – ryškiai geriau, nei mano Mielas), kad keliaujant su lietuviškais svečiais, nuo pat pusės dvyliktos pradedame įkyriai teirautis kokio ražkažnumo lygio pietų jie norės. Ne, negalima pagalvoti po valandos-kitos. Taip, reikia atsakymo čia ir dabar, nes vėliau nebebus reikalo gilesniems pasvarstymams. Ir žiūrėdavo jie į mane su tokiomis klaustukų-šauktukų virtinėmis akyse, kaip aš pažiūrėjau į kažkurią iš mamų antrą valandą pasvarsčiusią, kad mažu pietums balandėlių pataisyt..

Ir žinote, apšilus kojas kraštuose, kur gyvenama tam, kad valgyti, žmogus imi nebetikėti anapus Alpių noriai kurpiamomis sąmokslo teorijomis apie tai, kad taip nesveikai čia viskas dirba (??) iš tinginystės ir nemeilės šviesaus gymio žmonijai. Restoranai ir šiltuose kraštuose maistą dalija mainais už pinigus ir jiems smarkiai svarbiau, kuo daugiau midijų ir krevečių išmainyti į eurus, o  ne kuo daugiau žmonių neleisti papietauti ketvirtą ar penktą valandą. Kaip tik todėl vietose, kur marios alkanų turistų iš tolimosios šiaurės švaistosi atostoginiais eurais, picas kepa be pertraukos nuo dienos dvyliktos iki nakties dvyliktos. Beje, vietiniams šiltų kraštų gyventojams iškaba apie non-stop dirbančia restorano virtuvę, reiškia „venk šitos vietos, nes čia yra neišmanėlių turistų šėrykla“. Nes šiltų kraštų gyventojui nykstamai retai supuola tiek nelaimių (neišdrįsau rašyti niekada, dėl nykstamai mažos tikimybės suklysti), kad prisireiktų pietauti trečią valandą popiet.

Privačiame sektoriuje irgi kurį laiką teko pažiopsoti praviru stalčiumi, kol susigaudėme valgymo-nevalgymo grafikuose. Kai savaitgaliais su pietietiškais draugais sutariame susitikti pirmą valandą ir ką tais smagaus nuveikti, visada aišku, kad tie draugai bus jau po pietų. O naminio kino seanso pakviestų pietietiškų draugų pasitikslinimas ar kviečiame tik kino ar ir vakarienės, yra ne apie tai ar duosim valgyt, bet apie tai kaip jiems planuoti savo vakarienę. Ir, beje, kai kinas būna be vakarienės, tai pietietiški draugai nerodo deramos dėmesio visokiaisten užkandžiais apserviruotam stalui. Ir, pasirodo, ne iš pietietiško pasipūtimo  jie tiesiog jau po vakarienės ir nebe laikas apetitaizeriams.

Būna pikti žmonės iš tolimosios šiaurės ką nors ne labai empatiško pasako ant žmonių, kurie šiltuose kraštuose gyvena tam, kad valgytų. Mano žemaitiškame kaime buvo išdidžiai ir konkrečiai (sakyčiau, mažumėlę konkrečiau, nei derėtų) skelbiama, kad "ėst ne š**t, gal kentėt". O bet tačiau, man užtruko mažiau nei dvi lietuviškas savaites, kurios gyventos draugų ir giminių ritmu, kad į draugus pasiprašytu jau seniai pamirštas Rėmuo. Taigi, asmeniškai man labiau į sveikatą šiltų kraštų maitinimosi ritmas.

p.s. užmiršau paminėti, kad prancūzai, tam kad nenumirtų iš bado po ankstyvų pietų laukdami vėlyvos vakarienės, apie ketvirtą valgo kavos su pyragu, ekleru ar kitonišku cukrumi. Šitas dalykas vadinamas le goûter (sakosi le gūtė). Aš vienok iš šiaurės ir man cukraus gyvenime reikia mažiau, nei pietietiškiems draugams, todėl mano le goûter dažniausiai būna vaisinis.

2 komentarai:

  1. Na, gal mes ir mažiau pietuose gyvenam, pietų pertraukų (tarp 1 ir 3 val po piet) nebūna,bet maistu apsirūpinti reikia apgalvotai ir laiku. Nes gali taip nutikti, kad sekmadienio popietę, kumštį grauši arba eisi neplanuotų prabangių (kainos prasme) pietų į restoraną. Kai pripranti viskas kaip ir OK pasidaro.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Būna nelabai skanu, kai tenka susimokėti už pratinimosi procesą, bet kai jau išmoksti, tai viskas išeina tik į sveikatą.
    Vat vakar irgi lietuviški draugai niekaip netikėjo, kad antrą valandą jau tikrai reikia paskubom ieškoti maitinimosi vietos, bet kai patapom paskutiniais pietautojais, kurių laukiama su restorano raktais rankose, padėkojo už nekantrumą.

    AtsakytiPanaikinti