Pjautuvais ir kūjais apkaišyta šventė

Šį savaitgalį Nicoje ant Pilies kalno (Colline du château – toks Gedimino kalno analogas) vyko šventė. Būtų šventė kaip šventė su virtinėmis greitesnio ar lėtesnio maisto kioskelių, dykais vakariniais koncertais  ir kitomis universaliomis šventinėmis pramogomis. Būtų, jei nebūtų viskas aptaškyta raudonai, ir apkaišyta istoriniais namų ūkio rakandais, skelbiančiais "mes už žmones", "mes už teisybę", "mes už sistemingą ir nuoseklų nelygių nelygybės likvidavimą".

Prieš įsilinguojant su asmeniniais įspūdžiai prisideklaruosiu, kad kaip profesionali istorijos žinotoja turiu įprotį nesileisti į istorinių neteisybių apraudojimus – nėr teisybės ir nebus. Dar blogiau, mokslininkų turimais duomenimis, – niekada ir nebuvo (atsiprašau, jei šita brutuali realybė užgavo kieno nors religinius jausmus). Bet tai, ką pamačiau, mane palaužė – namo grįžau su lengvai praviru apatiniu stalčiumi ir aibe gilių retorinių klausimų, ale: bet kaip šitaip nesigaudyti aplinkoj, bet kaip jiems ne gėda, bet kaip man jaustis ir pan.??

jei  šventės organizatoriai būtų pasitarę su autoritetais,
jiems bet kuris stalinas būtų paaiškinęs, kad pilys ir komunizmas kartu nevalgoma 

Pamačiusi raudonuojančius plakatus apie Pilies šventę pasivadinusią kažkas tai ten apie kairę, įtariau bites, bet tikrai ne širšinus. Politologijos dėstytojas, žinojęs ištisus Šindlerio sąrašus niekam nežinomų Vidurio Azijos veikėjų vardų ir pavardžių, man nelabai suprantamu būdu (tuo metu atrodė, kad paskaitų turinį sudaro tik neištariamų nepažįstamų draugų vardų plejados) įrodė, kad socializmas nėra tas pats kas komunizmas. Ir tų socializmų būna visokių. Ir pasitaiko tokių, kurie tikrai naudingi piliečių sveikatai. Taigi iš paskutiniųjų stengiausi būti pakanti ir supratinga tam Nicoje jaučiamam lengvam bryzeliui iš kairės. Čia pagarba kairei jaučiasi nuo tokių mielų detalių, kaip dienos pietų kaina pamatuota pagal pajamas, iki tokių smirstelėjusių dalykų, kaip mojavimas raudonom vėliavom darbo dieną ar Staliningrado bulvaras, beje, be didesnės dramos, pratęsiamas Lecho Valenso bulvaro. Taigi, patikrinti įvykį buvo vienodai smalsu ir atgrasu – o mažu prancūziška kairė ne tiek jau nepadoriai kairi, o mažu pamatysiu raudonesnių dalykų nei norėčiau? Paskutinę minutę pasidrąsinau, kad jei ką ne pirmą kart Nicoje būsiu įmynus į šunšūdį ir iškeliavau į vietos komunistų parodą-pardavimą.

jie nekalti, jie nežinojo, kad doram komunistui gėda būti sočiam ir dar skaniai pavalgiusiam

Tai ką pamačiau pranoko lūkesčius. Taip tiesmukai švaistytis kūjais ir pjautuvais! Kaip padori humanitarė vis neapsiprantu su fizikos dėsniu, kad būna žmonių su piktybišku nemąstymo sindromu. Ir jų būna daug (visa laimė ne tiek daug, kaip menama Žemelė norėtų). Tik piktybišku negalvojimu paaiškinau sau, kaip gali laisvi žmonės laisvoje šalyje apsikaišyti komunistine-sovietine simbolika ir neprisiminti kiek nelygių žmonių buvo mirtinai patiuninguoti Raudonojo Prokrusto valdose. Aš tikrai patikėsiu ir nebūtinai labai įsižeisiu, kad tūlam prancūzui pavyko nežinoti, kiek ir ko ištvėrė mano šalis vardan šviesaus komunistinio rytojaus. Bet reikėjo tikrai pasistengti, kad prasilenkti su senesnėmis ar šviežesnėmis naujienomis apie masinius nelygybės likvidavimus Kinijoje, Šiaurės Korėjoje ar Kombodžoje. Man labai nuoširdžiai nuostabu, kaip kūjais ir pjautuvais mojuojančių žmonių galvose dera istorijos aprobuotas ir patvirtintas tyrų komunistinių idealų diegimo liaudies ūkyje protokolas su sapaliojimais apie laisvę, taiką ir kitokį visuotinai privalomą gėrį.

susirinko visokių rūšių ir visokių lyčių komunistų

normalu, kažkurioje raidos fazėje išgyventi kovos už teisingą pasaulį etapą,
bet gal geriau tai daryti  nekoketuojant su stambaus masto galvažudžių kuopomis

kaip supratau, dabar kova už Palestinos laisvę ant bangos.
kaži ar Tibetas jau išėjo iš mados ar čia komunistai vis tik atrado logikos klaidą kovoje prieš liaudies Kiniją?

Komunistų šventinis savaitgalis buvo legalus ir viešas renginys. Ir netgi visai nekūdas. Ta raudona proga netgi Pilies kalnas paliktas atrakintas naktinei programai, nors visomis kitomis dienomis jis turi savo darbo dieną ir nedarbo naktį. Į vakarinius dykus koncertus traukė šniūrai atostogautojų, kuriems, tikiu, nelabai skaudėjo politinė šventės darbotvarkė. Sekmadienio popietę užsukusi trumpo mandagumo vizito pamačiau eilę palapinių su privačiose virtuvėse buitiniuose bliūduose paruoštais maistais, sąžiningai pardavinėjamų afrikietiškų šokoladukų ir menų, spalvotų suknių, senų knygų kioskelius ir, žinoma, po raudonom vėliavom susodintus parodomuosius komunistžmogius. Programoje taip pat buvo numatyta ir inetelektualesnės (?) nei pardavinėjimas ir sėdėjimas veiklos – pranešimai aktualiais komunistiniais klausimais.

Asmeninės išvados. Šitas trumpas mandagumo vizitas į komunistų šventinę sueigą galutinai užtvirtino mano nusiteikimą visokių ten už žmoniją senesnių svastikų apgynimo operacijų klausimu. Simbolis yra ne tik tai, ką į jį įdedi, bet visų pirma tai, kaip kiti jį atpažįsta. Man ne tiek svarbu ką gilaus iš visų didžiausi mūsų protėviai mąstė raitydami svastikas, man daug svarbiau ką jos reiškia žmonėms čia ir dabar žiūrintiems į visų kilniausiai tautai atstovaujančius neopagonis pasidabinusius nusikaltimo prieš žmoniją simboliu. Deja, bet visi tie indų vedos ir kiti pasaulio išminčiai nesugebėjo suteikti svastikai tokios stiprios reikšmės, kad ši pajėgtų atstovėti nacių mirties sūkurio paveikumą. Lygiai taip pat tikiuosi, kad laisvo pasaulio žmonės vieną gražią dieną ims ir supras kaip nekultūringa ir nemandagu yra žongliruoti kūjais ir pjautuvais. Vardan pagarbos atminimui visų tų, kurie šiais pabūklais buvo sulyginti ir vardan tų kuriems vis dar skauda dėl šiuo kūju suknežinto savo šeimos ir savo tautos likimo.