Prancūzija
Teko apeiti kelis kvartalus, kol radau kas man parduotų porą kelioninių bagečių. Žygį per Europą pradėjome eilinę šventinę gegužės dieną. Vieną iš tų, kai Prancūzijoje niekas (išskyrus tos palaimintos bulanžerijos kepėjus) neina į darbą ir beveik niekas nežino kodėl. Labai užsispyrus tūlas prancūzas iš
kalendoriaus iškrapštys Ascension
žodį. Bekrapštydamas iš tūlo prancūzo ką tas žodis galėtų reikštis
prisikapstysi iki prancūziško susierzinimo ant nesveiko užsieniečių poreikio
racionalizuoti kiekvieną nedarbo progą.
Italija
Operatorė į mūsų mašinos pakinklius montuoja dujinį pistoletą ir murma, kad
šiaip tai galėjome ir patys apsitarnauti. Mes irgi galvojame, kad būtų buvę
smarkiai paprasčiau ir greičiau apsitarnauti patiems, nei mažne pusvalandį
(minimas nebūtinai pabrėžtinai tikslus, bet užtat literatūriškai paveikesnis laiko
intervalas) tykoti operatorės. Į tą pusvalandį tykojimo įskaičiuota ir itališkos kavos pertraukėlė, todėl po teisybei ne pernelyg intensyviai galvojam kaip galėjo ar negalėjo būti.
–
čia,
parašyta, kad saviveikla uždrausta – mosteliu į raudonomis
šaukiamosiomis raidėmis surašytą išaiškinimą dujinių mašinų turėtojams.
–
Aa,
skaitai itališkai – beveik draugiškai šypteli operatorė, matyt nesitikėjusi,
kad supratom ir nerašytus jos pasamprotavimus – nereikia kreipt į tą užrašą
dėmesio, dabar ruošiasi šitą draudimą panaikinti, tai daugelis patys užsipila.
Šveicarija
Ideali šalis išsitraukti pusantrų metų tamsioj kertėj dūlėjusius vairavimo
įgūdžius. Net važiuojant dešimčia kilometrų mažiau, nei rekomenduoja kelio
ženklai niekas nei gražiuoju nei lenkiškuoju nepasiūlo trauktis į šalikelę. Out of toppic – pasirodo užmiršti
vairuoti nėra taip paprasta, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Visa visa Šveicarija yra pabrėžtinai graži. Dabar žinau iš kur imtos nuotraukos apie Alpes devintos klasės geografijos
vadovėliui. Taip, tikrai tikrai egzistuoja tokie samanoti kalnai, kur pavasaris išsitaško geltonais kloniais.
Ir dar šveicarai labai preciziški. Universalus kelio ženklas „saugokis
žmogaus su lopeta“, čia praturtintas vaizdine informacija, kad toji grėsmė su
lopeta ne šiaip nežinia ko makaluojasi kelyje, bet purena asfaltą.
Austrija
Kiniškoje kaimo smuklėje duoda Vienos šnicelių. Ir tuos šnicelius kepa tikrai geriau, nei taiso makaroniukus. Yra genialu išsirinkti tokį gyvenimo draugą, kuris visada užsisako kažką paprasto ir patikrinto - tada turi ir "būtų įdomu paragauti" ir maisto.
Austrijos vokiečiai pagalvojo, kad mes prancūzai. Nes kaip ir prancūzai
nemokame jokios užsienio kalbos, o vokiečių – ypač. Nes kaip ir prancūzai
daugiau nei derėtų kartų kartajame kokį tais prancūzišką žodį, tikėdamiesi,
kad iš šešto karto Austrijos vokietis jį išmoks ir pasakys ko klausiamas. Deja mes
nemokame tiek prancūziškų žodžių, kad papasakoti savo įspūdžių apie vokiečių
užsienio kalbų mokėjimą, o lietuviškai, angliškai, rusiškai, itališkai ar lenkiškai jie nesuprastų. Kodėl turėtų suprasti būtent prancūziškai tikriausiai negalėtumėme įtikinamai paaiškinti jokia kalba.
Vokietija
Už kokias nuodėmes Dievas galėjo skirti aštuonis laipsnius šilumos (kas dėl
šilumos šioje vietoje, tai čia dėl mokslininkams nežinomų priežasčių prigijęs literatūrinis išsireiškimas, neturintis ničnieko bendro su realybe)
priešpiet birželio prieigose. Taigi ta dėdienė buvo iš Austrijos (matot, net
Dievui sunku atsiskaičiuoti tarp atskirų (?) vokiečių padermių).
Prie mokamų vartelių pasitariam eiti-neiti ten, pas ką kokių monetų yra ir
galiausiai abu susimokame už galimybė ten patekti. Šviesi moteris man pamoja
ranka ir lietuvės balsu taria eikite į kurią iš galinių kabinų, ten būna
švariau. Po to, muiluojantis rankas vogčiom nuo savo viršininko įkiša man kelis
vaučerius po pusę euro (Vokietijos pakelės vietose yra tokia tvarka, kad
sumeti septyniasdešimt europietiškų centų, bet penkiasdešimt
europietiškų centų tau kompensuojama pakelėje parduodamais dalykais). Nusprendžiam tuos tualeto
vaučerius išgryninti į vokišką kavą. Kasininkė vietoj kavos puodelio paduoda
dviejų eurų monetą, įmestiną į kavos automatą. Dviejų eurų už vokišką kavą tai
jau tikrai neatiduosim (lyrinis atsidusėjimas: bet iš kur tas šiaip civilizuotos šalies užsispyrimas kavą virti tik iš šviežiai skrudintų puspadžių????).
Lenkija
Nakvojame po szlachecku. Viešbutis vadinasi Palacek (liet. rūmiukai, rūmeliai,
rūmyčiai ir pan.) ir tas pavadinimas neskamba juokingai, nes viskas padaryta
sename ir dideliame vokiškame name.
Atsiprausę ir išsišukavę leidžiamės vakarienės į viešbučio restoraną.
Nepasakosiu, kaip keistai įstrižai ten prie stalų sustumtos kėdės, nes vistiek
neišgalėsiu aiškiai pavaizduoti tos anomalijos. Mano mielo versija, kad čia taip
dėl gražumo. Aš nesugebėjau išgalvoti jokios versijos. Vistiek ne stalų ir kėdžių inventorizuoti susirinkome.
Meniu knyga stora ir sunki. Maisto sąrašas prasideda išeiginiais apetitaizeriais: jautienos karpačio ir totoriška
mėsa. Ištiesiu kaklą ir įsižiūriu į kitame restorano gale sėdinčių restorano svečių (jų čia lygiai du, taigi iš viso tą vakarą valgė cieli keturi svečiai) lėkštes. Ne, nė vienas
vakarienės nepradėjo po szlachecku.
Tai ir mes nevaidinsime ponų. Aš iš padavėjos, mums jau pažįstamos, kaip
recepcijos mergaitės, paprašau raudonų barščių su lietuviškai koldūnais (vat
būtent taip ir vadinosi: barszcz czerwony z kołdunami litewskimi), kuriais dar
kitą dieną kvepėjo visi rūmeliai. Mano mielas ima pyragų su kopūstais ir
grybais, bet ir tie čia ne praščiokai – lėkštė paturbinta balzaminio acto raštais ir iš
meliono bei paprikos sukonstruotu, tarkim, kalijos žiedu.
Tų barščių ilgėjausi
per visą bekraštę Lenkiją pirmyn ir atgal. Intriga, kaip būtų buvę su karpačio, neduada ramybės po šiai prancūziškai dienai.
Lenkiu sau traką, ar kaip ten vadinasi tie lėti ilgi aparatai, kuriais
užkimšti visi Lenkijos keliai. Prie pat galinių mūsų ratų pripuola juoda
mašina. Tokia nei tais labai didelė, nei tais labai jauna, bet užtikrintai naglo
snukio. Metasi į dešinę, ryškiai nekantrauja prasprūsti į tolydžio
siaurėjančią landą tarp mūsiškės mašinos ir ilgojo aparato. Nespėjo užkišti. O
aš nespėjau tam žulikui papasakoti (užtat papasakojau visiems geros valios
žmonėms, kurie klausėsi ir dar keliems, kurie nesiklausė), kad mes gyvenime ne
sykį prasilenkę su tikroviškais ferariais, poršais ir šiaip neatpažintomis bondo
mašinomis ir visos jos buvo iš prigimties mandagios ir važiavo nesistumdydamos.
Lietuva
Buvo toks gražus vakaras, koks tik Lietuvoje gali nutikti. Saulė tykiai
smigo į tolimus miškus, pievos kvepėjo šiltu pienu, vabzdžių ordos masiškai žudėsi ant mūsų mėlyno kapoto. Nuo Kauno virš autostrados
pakibo laibas mėnulio pjautuvas su ryškia žvaigždele (mažu šiaurine)
pašonėj. Dūšia dainavo iš gerumo. Iš tikro tai dainavo abi dūšios. Nė per
plauką nederančiomis tonacijomis, aukštumais ir dar kuom ten tie dainavimai
derinami, bet užtat iš pačios širdies ir su meile. Padainavo viską, kur bent kiek užsiminta apie
Lietuvą tėvynę mūsų.
Neįsivaizduojama gera grįžti namo.
Jau tik įvažiavus į Lietuvą kaip laukai kvepia! O tas pats Statoil benzino kolonėlės darbuotojas (dirbas ten jis amžinai) tau 5 ryto pasiūlo visko, ko reikia, nes tu stovi pusiau miegomis ir negali žodžio išlementi. Ir suprasdamas palinguoja galvą, kad jau pas močiutę, tai tikrai cepelinai laukia….. Ech… tas geras pargrįžimo jausmas ;)
AtsakytiPanaikinti