Olivetta San Michele – žavi, nes dailiai skamba

Daugiau nei savaitę po biškiuką pamąstydavau rašyti ar nerašyti apie neįpareigojančius sekmadienius pietus mielame Itališkame miestelyje. Prirašyti kaip ir nėra ko maistas nebuvo išeiginis, miestelis irgi be ypatingesnių lankytinų taškų. Bet nutylėti Olivetą San Michelę (sakosi oliveta-san-mikelė) irgi nebūtų sąžininga.

Į Olivettą San Michelę magėjo nuvažiuoti nuo tada, kai pirmą kartą išgirdau jos vardą. Turiu silpnybę lankyti dailiai pavadintas vietas. Aš pati vis nustembu, kad bet kokio banalumo vaizdas, nepajėgia devalvuoti skambaus vardo magijos. Olivetta San Michele būtent tokia – banalus kalnuotosios Ligūrijos miesteliukas išskirtinai dainingu vardu. Grįžinėjant į Nicą, susipratau, kad žmones iš tolimos Brazilijos, vienas kurių jau ryt išplasnojo iš Europos, pakvietėme į niekuo neypatingą miestelį keistoje picerijoje suvalgyti nelabai išskirtinės pastos.

va tiek ir to miesto

pažiūrėjus iš arčiau Olivetta San Michelė atrodo maždaug taip

Pernai užvažiavus į Olivettą San Michelę aš įsidėmėjau išilgai gatvės ištįsusį, tirštą ir tąsų, kaip medum pateptą, liepų kvapą. Mano mielas įsidėmėjo  po visą miestelį tankiai išrikiuotus occitananietiškus pėdsakus. Aną šitų metų savaitgalį liepos buvo jau nužydėjusios. Paslaptingo kultūrinio-lingvistinio reiškinio ženklai tebebuvo savo vietose.

picerija irgi dedikuota Loksitano garbei

Visi visos žinos kiek visokių išeiginių kvepiančių dalykų būna L'Occitane en Provence pardavimo vietose. Bent man ir spėju daugeliui (atsiliepkite, jei kokia panelė ar ponia Išimtis skaitote šitą tekstą) tas levandomis kvepiantis vardas nelabai ką sakė – maždaug kažkoks poteito-potato apie Provansą, kurį net neaišku kaip garsiai pasakyti. O tas Loksitanas (pranc. L'Occitane, it. Occitania ) pasirodo reikalas išties įdomus ir netgi saikingai keistas. Tiek keistas, kad greituoju būdu net neatkapsčiau, kaip šitas per visą pietų Prancūziją išsitęsęs reiškinys lietuviškai vadintinas, tai tenka pavadinti bilenkaip savaip, pvz. Loksitanu.

Taigi šitas Loksitanas yra lingvistinis ir kultūrinis reiškinys išsitęsęs nuo Atlanto pakrantės iki pat Ligūrijos prieigų. Į tą reiškinį telpa daug visokių geografinių istorinių, administracinių kitokių regionų, ale Akvitanija (jaučiat, kaip susidainuoja su Loksitanu?), Langedokas (o šitas vardas paraidžiui reiškia lokitaniečių kalbą: Langue d'oc), Provansas, Žydroji pakrantė ir mažu dar kažkas. Beje, bent Žydrojoje pakrantėje būna ir lokalesnių lingvistinių reiškinių, pvz. Nicoje dar pasitaiko vienas kitas senolis, mokantis ką nors pasakyti niciečių šneka.

Loksitaniją reiškiantis raudonas kryželis su geltonu apvaduku yra

Mano mielas turi mokslu nepaaiškinamą silpnybę žiūrėti mašinoms į numerius. Tai jis man sakė, kad palei Žydrąją pakrantę važinėja mašinų, kurios EU ženkliuką užklijuoja Loksitano raudonu kryžiuku su geltonu (auksiniu?) apvadėliu. O Olivettoje San Michelėje visi pašaliai apkaišyti tai raudonais kryžiukais. Ir miestelio svečiams jie tų kryžiukų nepavydi, net jei šalia lipdukų krūvos parašyta vienas euras. O pagarbiai pakraipius galvą „ar jūs čia taip imat ir loksitanietiškai tarp savęs šnekat?“, alyvuogių aliejaus pardavėjas nušvinta kaip saulytė, patenkintas linksi ir dar dykai pakalba kokiu tais prancūzų-italų hibridu. Aš irgi moku pašnekėti nei tais prancūziškai, nei tais itališkai, bet man gaunasi toks sveikas jovalas (ale krembriule pagardintas parmezanu), o ne kokiatais senovinė paslaptinga kalba. Alyvuogių aliejaus pardavėjas sakė, kad taip keistai jie namie tarp savęs šneka, o taipogi su kaimynais pasikalba. Tiesa, Olivettoje San Michelėje jaunimas toks pat tingus, kaip ir visame pasaulyje, todėl jaunoji karta tenkinasi itališku bendravimu.

alyvuogių aliejus tiesiai nuo medžio.
perkant du aliejus vienas loksitanietiškas sakinys nemokamai

o čia visai ne vaikų kūribingumo projektas "iš statybinio laužo organizuojame piceriją".
čia tikroviškos picerijos priešakinės afišos

restorano interjeras neįpareigojantis
maistas nepadabintas nei rožių žedlapiais, nei petražolėm,
bet duok Dievuliau bent pusę tos kokybės gražioms pasėdėjimo vietoms gimtinėje

Olivettos San Michelės grafičio meistrai ištikimi tradicijoms

esu mačiusi ir simpatiškesnių rainių, bet nebūna tokio miestelio, kurį pagadintų papildomas katinas

italai vistiek mažumėlę (tarkim) prie tinginio. šitaip atrodo jų rūkykla.
tai gerai, kad laužo pakurti nesutingo

Ką įdomaus galima nuveikti šitam kalnų kaimeliukyje? Nusipirkti alyvuogių aliejaus, alyvuogių ar dar ko valgomo/geriamo; gauti dovanų loksitanietišką kryžiuką ir loksitanietiškai parašytą užpernykštį laikraštį; pasimaitinti pizerijoje-restorane; skersai išilgai išvaikščioti visas penkias miestelio gatves (šitai galioja tik tiems, kam nugaros neskauda); pafotografuoti ant gatvės susodintus gėlių vazonus, išpaišytas sienas ar dar ką; atidžiau pažiūrėti į bažnyčią ir sužinoti, kad Brazilijoje mergaitės susikaupusios meldžiasi šv. Antanui Paduviečiui prašydamos, kad tas paskubintų reikalus ir jų tikri arba svajojami mylimieji imtų ir pasipirštų ir taip toliau.

Tiek naujienų iš itališko loksitanieštiško miestelio žavingu pavadinimu.