2014 m. liepos 9 d., trečiadienis

Itališki pa(si)šnekėjimai

asociatyvi nuotrauka. Asocijuojasi su Italija ir pakalbėjimais

Aš žinau labai nemažai visokių kalbų. Tas kalbų mokėjimas įpareigoja. Pavyzdžiui, kai ką nors veikiame Italijoje, visada asmeniškai man tenka užsiimti reikalų tvarkymu.
Teisybės dėlei reikia prisipažinti, kad mano atveju “mokėti kalbą” nebūtinai reiškia vienodai gerai pažinoti visus aleivieno tos kalbos žodžius.

Ventimiglia. Gal galima nuolaidėlę?


Mūsų gauja sėdėjo lauke. Kai jau picos buvo ant stalų, padavėjas diskretiškai nebesikišo į internacionalinės-tarpkontinentinės kompanijos balaganą socializacijos procesus. Atėjus laikui tuos procesus pakreipti ledų tema, kaip itališkai kalbiausia persona išėjau paieškoti sąskaitos.
-          Io vorrei un sconto – neužsikirsdama išpyškinau.
Klausiamą atsakymą gavau įdėmaus žvilgsnio formatu.
-          Un sconto – kiek paboldintai pakartojau ko noriu.
Padavėjas nerįžtingai linktelėjo. Klaustukai iš jo akių neišsivaikščiojo. Neužilgo mums atnešė sąskaitą.

Šurmuliuojant iki gelaterijos (tokia vieta, kur Italijoje duoda ledų) laisvu nuo socializacijos laiku žiopsojau į išpardavimais rėkiančias vitrinas. Ir pamažiukais nušvitinėjo kas ten buvo neaišku padavėjui. Keistų idėjų bei įžvalgų į galvą gali įfarširuoti kažkelintasten kadras. Tą patį gali padaryti ir masinis vitrinų šūkavimas apie soldžius (čia taip vadinami išpardavimai, it. soldes   gi minėjau, kaip viską moku itališkai ), su paryškintais patikslinimais apie neregėtus nematytus nuolaidų (italai rašo sconto) mastelius. Aš ne durna, žinau, kad itališka sąskaita yra conto, bet pasąmonė vistiek ištrimitavo, kad sconto tai ryškiai geresnis dalykas..

Perinaldo. O mamai ožkos su braškėm


Į Perinaldą mamą vežėme parodomųjų itališkų pietų. Visas ilgas ir vingiuotas kelias sukosi apie ožką su pupom. Tą ožką su pupom buvau įsižiūrėjus jau senokai. Ji būna visuose kalnuotosios Ligūrijos restoranų meniu. Vis apsistodavau ties saugesniu mažiau raguotu, pasirinkimu: artais makaronai su triušiukais, artais šernu. Bet šį kartą drąsinausi imti ožką už ragų.
Labai kalbėdama apie tai, kaip šį kartą vat imsiu ir paimsiu ožkos su pupom, nejučiom tą ožką įkalbėjau mamai. Ji tokio daikto buvo valgiusi kažkada senų senovėje jaunystėje. Be to, ožka paprastam lietuviškam žmogui atrodo ryškiai labiau maistas, nei visokieten makaronai. Kad nedubliuočiau skonių prie stalo, išsirinkau triušį. Be pupų.

          .. e capra con fragole per singniora – vardinu mūsų drąsa ragauti.
        Capra con fagiole? – lyg tarp kitko pa(si)tikslina padavėja, nepakeldama akių nuo savo konspekto.
          Si. – pakinksiu. Niekada nesiginčiju su vietiniais itališkose maitinimo vietose – jie gimsta žinodami kas su kuo valgoma ir kas su kuo nevalgoma.

Ta ožkiena buvo mėsa, kaip mėsa, gal kiek salsva ir išskirtinai prakauli. Pupos irgi kaip pupos, tiksliau fasoliai. Mano asmenine nuomone, Ligūrijos triušiai ir šernai užauga mėsingesni ir skanesni, nei ožkos.

          .. tiramisu, pana cota con fragole .. – vardina mums dienos desertus ta pati padavėja.
Aš išsirenku panąkotą su braškėm. Kad jau ožkos su braškėm buvo atsakyta.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą