Apie arklius, olimpinį plaukiojimą, krokodilą ir kitus pakeleivingus dalykus

Nebesisklaidau pasakojimais kaip ten ir ten buvom to ir to matėm ne iš skūpumo ar tingumo, bet dėl labai buitinės priežasties – nebelabai kur ir pabūnam. Nerangūs palikom ant vasaros. Kam su nugara, kam su pilvu. Kai dalykai taip susiklosto, tai net neišsipildęs kempingavimas patampa vertu atskiro aptarimo.

Visą savaitę kurpėm planą, kaip čia taip ištrūkus iš Nicos pernelyg nedidinant apsukų. Susukom planą išvažiuoti į kalnus į kempingą ir ten ant žolytės pagulinėti, tyru kalnų orų pakvėpuoti, o mažu ir pakankorėžiaut. Kad nepramiegotumėm savo ryžto, tai ir draugų į kompaniją pasivadinom. Draugai iš pietų paprastai būna nedovanotinai aktyvūs nuo pačio ryto, bet vistiek išlieka daugiau-mažiau stabiliu garantu, kad rytas nutiks tada, kada buvo suplanuotas, o ne išsapnavus visas šeštadieninių sapnų atsargas.

Tourrette-Levens nestojom. Ten net trys dyki muziejai, bet mes gi nenorim nuo pačio ryto sudeginti savo ribotus judrumo išteklius. Užtat mūsų draugai iš galo prisiminė, kad yra toks Tourette sindromas, juo užsikrėtęs žmogus aplinkinius palinksmina nei iš šio nei iš to susikeikdamas (Wikipedia sako, kad susikeikimas yra tik vienas ir anaiptol ne dažniausiai pasitaikančių Tourette sutrikimo simptomų, bet gi dėl banalių tikų joks sveikas žmogus nebūtų pasivarginęs tos ligos vardo įsidėmėti).

ir čia matosi tik pusė Arklių šventės

Prieš Levens medžiai buvo apkaišyti skelbimais apie Arklio šventę. Arklio šventę mini, Arklio šventė čia. Stabtelėjom, pažiūrėjom  kaip žmonės stengiasi įtikinti savo arklius apšokuoti bačkas ir kitus po lauką išdėliotus dalykus. Ne visiems labai sekėsi. Gal taip ir įdomiau – kai arklys nesutinka vaikščioti aplink visokiasten durnas bačkas, gali pasijausti prityrusiu arklių ekspertu, kuris ima ir supranta, kad šitas tandemas varžybų niekaip nelaimės. Pasišnekučiuodami apie amerikoniškų kaubojų ir europietiškų kavalierių kultūras, pastebėję, kad amerikonai, dėl mokslininkams nežinomų priežasčių, ir šitam manieže laimi, nuvažiavome toliau.

kaubojai pradeda ir laimi. tarkim.

visi žinom apie šuniukus-žiurkytes, bet būna ir arklių-peliukų.
šitas ne smarkiai didesnis už sveiką šunį

Kažkada mums berodant kalnus vienai tokiai giminingai šeimai, jie pašmikinėjo-pašmikinėjo pakelės takučiais ir netyčiom užėjo krioklį. Nuo tada Pakelės krioklys yra neatsiejama visų parodomųjų važiavimų kalnais dalis. Tie važiuotojai, kuriems nieko nei su nugara, nei su pilvu pasinaudojo proga paplaukioti krioklio mini-ežerėlyje olimpiniu stiliumi. Pakelėje rymodama, pirštinę megzdama (gi niekam ir nežadėjome šiltuose kraštuose ant visajaus apsigyvent), girdėjau kaip labai smagu jiems tenais buvo. Beje, tam važiuotojui, kuris iš Brazilijos, birželį buvo dar per šalta žydroje arbatoje jūroje maudytis.

Pakelės krioklys.
Natūroje atrodo didingiau, nei balutės ir pašlapavusios sienos kompleksas

olimpinis plaukiojimas žmones daro laimingus,
bent jau tuos, kuriems nieko nei su nugara, nei su pilvu

Pietūs atėjo privažiavus Roquebilliere (nieko tokio, aš irgi iki galo teisingai neištariu). Restoranas patikrintas. Maistas be pusantros minutės išeiginis. Porcijos pasotinančios net augančius organizmus. Kainos, palyginus su Nicos kaštų pasiutpolke, ganėtinai smulkios. Beje, maždaug Sudervės-Kurtuvėnų didumo kaime suskaičiavome keturis restoranus ir vieną piceriją. Ir kaip minimum viename iš jų visai nebaisu imti jautienos carpaccio, o kitą kartą bus užtektinai drąsos ir ant totoriško kepsnio (iš tikro, tai visai ne kepsnio). Dar tas Roquebilliere (nu bet ir raitytas pavadinimas) turi senamiestį ir naujamiestį. Naujamiestyje be minėtų penkių viešojo maitinimo įstaigų dar yra Miesto viešbutis (prancūzai turi keistą madą merijas statyti kaimaliuose, o gyvenvietėse pretenduojančiose į miesto statusą steigimas viešbutis - hôtel de ville) ir bažnyčia. Baby-bažnyčia pradėta statyti vos dešimtmečiu daugiau nei prieš pusšimtį, o pastatyta čyrai romaniniu stiliumi. Nesakykit, visai įdomus atvejis. Pusiaukelėje į senamiestį yra Tamplierių bažnyčia, kuri visada atsidaro pora valandų vėliau, nei mes būnam išvažiavę iš šito Roquekažkas. Niekaip nepavyksta suderinti maisto skrandžiui su penu dūšiai.

niekas nepaneigs - prancūzai skaniai maitina,
bet tiems, kas pretenduoja į pižoniškumo aukštumas, kava tenka rūpintis savarankiškai

postromaninis modernas ir tamplierių varpinė

senamiesčio žavesiai

ir dar pora žavesių viešojo maitinimo tema

Saint-Martin-Vésubie (tie, kas nepatingi piktybiškai prancūziškai pasireikšti sako Sant-Martan-de-la-Vesiuby) pradėjo markstytis, niaukstytis ir kitaip trumpinti mūsų žalius miškais kvepiančius įsivaizdavimus apie pasiritinėjimą ant žolės. Be to dalis iš mūsų (pirštais į galą nerodysim) neturėjo palapinės, nes Maximoj nebuvo, nes čia tik viena naktis ir pan. Vienok, tik viena tiesiog naktis ir tik viena kaip reikiant apsilijusi ir apsižaibavusi naktis nėra visai tas pats. Vartėm akis į dangų, skaičiavom kiek čia bus vandens iš to lietaus, pakol gavom pakankamai šlapią patikinimą vyniotis meškeres į Nicą.

mano mylimiausias San-Martano-Vesiuby namukas

Per neįvykusio pakempingavimo uždaromąjį papiknikavimą mūsų apartramentuose sužinojome, kad Gustavo (vardas nepakeistas) senelį žmonės vadino Katinu (ne paraidžiui, bet portugališkai pažodžiui), nes anas turėjo silpnybę užsukti už uodegos kokį rainį, paleisti į orą ir žiūrėti ar anas nusileis ant kojų. Dėl mokslininkams nežinomų priežasčių, senelio brolį žmonės vadino Krokodilu. Kai kurie mokslininkai sako, kad buvo ir trečias brolis – Anakonda.

Atrodo viską išpasakojau apie tokį visokį įsimintiną šeštadienį. Matot, kaip atsiriša liežuvis klaviatūra po pabrėžtinai sėslaus mėnesiaus.