Labiausiai mėgstu keliauti
į negirdėtą nematytą kraštą nežinomais keliais, o dar geriau – bekele. Gal kiek
blefuoju dėl negirdėto – nes dailūs vardai visada masina skambiais pažadais. Nuostabiausia
tokiose kelionėse yra tai, kad jos niekada nenuvilia. Kai be lūkesčių žemėlapio ar visažinio kelionių vadovo klaidžioji bevardėmis
gatvėmis, per tvorą žvilgčiojant į nepažįstamus gyvenimus, niekada nei pasiklysi, nei apsiriksi. Kada nors
leisiuos laukais per Mongoliją.
Vienas stambesnių gyvenimo
svečiuose kraštuose džiugesių yra galimybė savaitgalį imti ir atvažiuoti į
miestelį, apie kurį nieko nežinai. Dažniausiai aš nežinau smarkiai daugiau, nei
mano Mielas. Ir darau tai tyčia, sutelkusi valios pastangas ir pasikinkydama "atsargiai - tuoj žaibuos" žvilgsnį, kai tik žemėlapio gyventojas panūsta išplepėti nepažįstamų gatvių vardus. O jis, veinok, smarkiai stengiasi negadinti man džiaugsmo ir
į žemėlapį žvilgčioja vogčiom.
Frėjus laikosi per tris žingsnius nuo jūros |