Šį savaitgalį per Prancūziją nusirito kultūros
pasiutpolkė. Europos kultūros paveldo savaitgalio (Journées européennes du patrimoine) proga duris atvėrė aibė
muziejų, kultūros paveldo objektų, tą paveldą globojančių įstaigų, archyvų ir
panašiai. Jau po laiko iš draugiškų šaltinių sužinojau, kad pusiau praviras
duris buvo palikę ir traukiniai, tą savaitgalį vėžinę perpus pigiau.
Kultūros pasirinkimas buvo trikdančiai platus ir
įvairus – vien Nicoje buvo galima kultūrintis ištisas dvi dienas su pietų pertraukom ir aplankyti net penktadalį lankytinų objektų. Mūsų kultūringą
savaitgalį patrumpino mūsų mieliausias katinėlis, paryčiais demonstravęs beribę
fantaziją ir kantrybę kovoje už dėmesį. Taigis dienomis
protarpiais labiau norėjosi miego, nei kultūros.. Šeštadienį pažiūrėjome Operos teatrą. Tokį visai
tokį pat, kaip per Aną Kareniną. Iš eskursijos supratome, kad gidė kažką
pasakojo apie Operos teatrą ir kažkur praėjo caras Aleksandras II. S‘est tout. O sekmadienį aš išėjau į
Marko Šagalo muziejų (Musée national Marc Chagall). Seniai norėjau jį
patikrinti, o čia dar proga sutaupyti beveik aštuonis eurus.
Apie žymujį paišytoją M. Šagalą sužinojau atvažiuvusi
į Nicą. Kaip jau esu užsiminusi, mano meniški draugai išmirė prieš penkis
šimtus metų ir daugiau. Žydrojoje pakrantėje bandau užmegzti bent kokį kontaktą
su šviežesniais meninkais, mat čia daugybė muziejų, skirtų daugybei čia praėjusių visuotinai pripažintų genijų.
Naujovinių menų (čia mano naujadaras, turintis
apsaugotis nuo gėdos supainioti modernaus, postmodernaus, kubistinio, šiuolaikinio
ar dar kokio meno abstrakčius pavadinimus) parodose visada sąžiningai
perskaitau žodinius to meno iššaiškinimus, tikėdamasi, kad jie man išvers visą
tą gilią prasmę, kurios neįkremtu. Šagalo muziejuje mane įtikino, kad M.
Šagalas buvo didis menininkas. Jis buvo pirmasis naujovinio meno genijus, kurį dar gyvą
prancūzai tiek mylėjo ir vertino, kad jam nespėjus nė numirti pastatė
nacionalinį muziejų. Na techniškai muziejus buvo skirtas ne pačiam M. Šagalui,
o jo Prancūzijos valstybei padovanotiems paveikslams. 1973 muziejų pastatė Nicoje, kad M. Šagalui, tuo
metu gyvenusiam Vence, nebūtų toli į atidarymą važiuoti. Šiemet muziejus švenčia garbingą keturiasdešimtmetį.
Šagalas pridėjo ranką ir prie išorinių muziejaus sienų. Mozaika apie Eliją. |
Muziejus gavosi naujoviškas, apgalvotas ir išjaustas. Pastatas statytas žinomo architekto, jau žinant kas jame bus rodoma, todėl čia ne paveikslai taikėsi prie sienų, o sienos radosi tokios, kokių reikėjo paveikslams. Šagalas irgi turėjo idėjų apie savo muziejų – pasiprašė šalia ekspozicijų salių įkomponuoti ir aktų salę, kuriai pats ištaisė vitražus apie pasaulio sukūrimą. Beje, muziejus čia platesnis dalykas nei tik pastatas kuriame rodomi paviekslai. Muziejaus ansamblis aptaisytas dailiu parku, kuris lankymo dieną buvo perdėm šlapias dėmesingesniam pasigrožėjimui.
dėl šlapių aplinkybių, parką pažiūrėjom tik probėgom |
Beje, Šagalas, sulaukęs tokios garbės Prancūzijoje, visai ne prancūzas. Jis 1887 m. gimė panešiotoje Rusijos
imperijos provincijoje, Vitebsko prieigose, žydukų šeimoje (draugė išklausiusi
prancūziškos eskursijos, apšvietė mane, kad Šagalas paveiksluose dažnai kur
kampe nupaišydavo žuvį, nes tėvų namuose labai dažnai žuvies valgė. Italei
žuvis, tai žuvis, o gudragalvei lietuvaitei iškart aišku, kad šeima dorodavo
neparduotas silkes). Paaugęs Šagalas paišė Sant-Peterburge, paskui kažkiek –
Maskvoje. Rusijos imperijoje užtekėjus Lenino saulei su labai progresyviais
menais Šagalas ne toli būtų važiavęs, tad 1922 m. išvažiavo į Berlyną,
o po metų apsistojo visų menų sostinėjė Paryžiuje. Užėjus Antram pasauliniam
karui, Šagalas nebūtų toli ėjęs su savo žydiškais menais, todėl išplaukė į
Amerikę, kur 1941–1947 Niujorke sėkmingai
ir kūrybingai pražiemojo, patys žinote ką. Paskiau sugrįžo Parancūzijon ir
įsikūrė Žydrojoj pakrantėje. Ilgai ir gražiai gyveno Vece pakol 1985 nenumirė gražiajame Saint Paul de Vence, kur jis ir palaidotas.
Patikėjau, kad Šagalas tikrai didis menininkas. Nu
kitaip tikrai niekas jam nebūtų nei statęs prašmatnaus muziejaus, nei leidęs piešti
ant Paryžiaus operos teatro lubų. Bet aš, matyt, vis dar per maža meno
mylėtoja, nes didelės draugystės su Šagalu neužmezgiau. Tikrai atidžiai apžiūrėjau visą ekspoziciją. Gal net kiek atidžiau, nei norėjosi. Viską apėjau kokį vienuolika kartų. Man pasirodė įdomiau savarankiškai sukti ratus, nei sliūkinti per sales su prancūzakalbiu gidu, o mano draugė prancūziškai suprarto geriau, tad teko jos lukteltėlti ir dar šiek tiek luktelti, o po to dar kiek palaukti. Buvo ir objektyvi priežastis sulaikiusi muziejuje – Nicą tą popietę kaip reikiant nuliejo. Tad man, kaip ir daugeliui Šagalo menų pasaulis buvo belenkiek sausesnis patrauklesnis už akvariumą anapus langų. Nesvarbu kelintą kartą pasižiūrint į Senojo
testamento scenas (dėl ankčiau minėtų žydiškų priežasčių, Šagalui Senojo
testamento istorijos buvo savesnės už evangelines) vaidenosi dar prieš savaitę
regėti Gioto ir kitų senų gerų draugų pasakojimai biblinėmis temomis:
dėmesingi piešiniui, spalvoti, nežemiški, bet nė kiek nesipykstantys su materija, plevenantys ore, bet išlaikantys fomą. Akivaizdu, kad viduramžių bei rensanso dailininkai
labiau stengėsi.. Tai ne Šagalo greitom papaišytas Mozė ar Abraomas, dar
ir nuspalvintas su išlindėliais..
Įdomesnė pasirodė proginė Šagalo autoportretų paroda. Matyt, todėl, kad viduramžiais šitas žanras tebebuvo embriono stadijoje.
Įdomesnė pasirodė proginė Šagalo autoportretų paroda. Matyt, todėl, kad viduramžiais šitas žanras tebebuvo embriono stadijoje.
meno mylėtojai gėrėjosi ir gėrėjosi šedevrais, o lietus vis lijo ir lijo |
Išvados – vis dar
neprasimušau iš savo viduramžiško supratimo apie meną. Galvojant apie mano
santykį su naujaisiais menais, galvoje sukinėjasi miglotos alegorijos apie
perlus ir naminius gyvulius. Bet nepasiduodu. Neprarandu vilties, kad, jei daug
žiūrėsiu visokių naujoviškų visuotinai pripažintų menų, tai netalaikys ir atsivers čakros ir kadanors vistiek galiausiai patapsiu kultūringu šiuolaikišku žmogumi.
Nuostabu! Labai išsamiai viską aprašote, buvo įdomu skaityti!
AtsakytiPanaikinti