2013 m. rugsėjo 16 d., pirmadienis

Marko Šagalo muziejus. Nesupratau, bet gal kada nors pradės patikti



Šį savaitgalį per Prancūziją nusirito kultūros pasiutpolkė. Europos kultūros paveldo savaitgalio (Journées européennes du patrimoine) proga duris atvėrė aibė muziejų, kultūros paveldo objektų, tą paveldą globojančių įstaigų, archyvų ir panašiai. Jau po laiko iš draugiškų šaltinių sužinojau, kad pusiau praviras duris buvo palikę ir traukiniai, tą savaitgalį vėžinę perpus pigiau.

Kultūros pasirinkimas buvo trikdančiai platus ir įvairus – vien Nicoje buvo galima kultūrintis ištisas dvi dienas su pietų pertraukom ir aplankyti net penktadalį lankytinų objektų. Mūsų kultūringą savaitgalį patrumpino mūsų mieliausias katinėlis, paryčiais demonstravęs beribę fantaziją ir kantrybę kovoje už dėmesį. Taigis dienomis protarpiais labiau norėjosi miego, nei kultūros.. Šeštadienį pažiūrėjome Operos teatrą. Tokį visai tokį pat, kaip per Aną Kareniną. Iš eskursijos supratome, kad gidė kažką pasakojo apie Operos teatrą ir kažkur praėjo caras Aleksandras II. S‘est tout. O sekmadienį aš išėjau į Marko Šagalo muziejų (Musée national Marc Chagall). Seniai norėjau jį patikrinti, o čia dar proga sutaupyti beveik aštuonis eurus.

Apie žymujį paišytoją M. Šagalą sužinojau atvažiuvusi į Nicą. Kaip jau esu užsiminusi, mano meniški draugai išmirė prieš penkis šimtus metų ir daugiau. Žydrojoje pakrantėje bandau užmegzti bent kokį kontaktą su šviežesniais meninkais, mat čia daugybė muziejų, skirtų daugybei čia praėjusių visuotinai pripažintų genijų.

Naujovinių menų (čia mano naujadaras, turintis apsaugotis nuo gėdos supainioti modernaus, postmodernaus, kubistinio, šiuolaikinio ar dar kokio meno abstrakčius pavadinimus) parodose visada sąžiningai perskaitau žodinius to meno iššaiškinimus, tikėdamasi, kad jie man išvers visą tą gilią prasmę, kurios neįkremtu. Šagalo muziejuje mane įtikino, kad M. Šagalas buvo didis menininkas. Jis buvo pirmasis naujovinio meno genijus, kurį dar gyvą prancūzai tiek mylėjo ir vertino, kad jam nespėjus nė numirti pastatė nacionalinį muziejų. Na techniškai muziejus buvo skirtas ne pačiam M. Šagalui, o jo Prancūzijos valstybei padovanotiems paveikslams. 1973  muziejų pastatė Nicoje, kad M. Šagalui, tuo metu gyvenusiam Vence, nebūtų toli į atidarymą važiuoti. Šiemet muziejus švenčia garbingą keturiasdešimtmetį.


Šagalas pridėjo ranką ir prie išorinių  muziejaus sienų. Mozaika apie Eliją.

Muziejus gavosi naujoviškas, apgalvotas ir išjaustas. Pastatas statytas žinomo architekto, jau žinant kas jame bus rodoma, todėl čia ne paveikslai taikėsi prie sienų, o sienos radosi tokios, kokių reikėjo paveikslams. Šagalas irgi turėjo idėjų apie savo muziejų – pasiprašė šalia ekspozicijų salių įkomponuoti ir aktų salę, kuriai pats ištaisė vitražus apie pasaulio sukūrimą. Beje, muziejus čia platesnis dalykas nei tik pastatas kuriame rodomi paviekslai. Muziejaus ansamblis aptaisytas dailiu parku, kuris lankymo dieną buvo perdėm šlapias dėmesingesniam pasigrožėjimui.

dėl šlapių aplinkybių, parką pažiūrėjom tik probėgom

Beje, Šagalas, sulaukęs tokios garbės Prancūzijoje, visai ne prancūzas. Jis 1887 m. gimė panešiotoje Rusijos imperijos provincijoje, Vitebsko prieigose, žydukų šeimoje (draugė išklausiusi prancūziškos eskursijos, apšvietė mane, kad Šagalas paveiksluose dažnai kur kampe nupaišydavo žuvį, nes tėvų namuose labai dažnai žuvies valgė. Italei žuvis, tai žuvis, o gudragalvei lietuvaitei iškart aišku, kad šeima dorodavo neparduotas silkes). Paaugęs Šagalas paišė Sant-Peterburge, paskui kažkiek – Maskvoje. Rusijos imperijoje užtekėjus Lenino saulei su labai progresyviais menais Šagalas ne toli būtų važiavęs, tad 1922 m. išvažiavo į Berlyną, o po metų apsistojo visų menų sostinėjė Paryžiuje. Užėjus Antram pasauliniam karui, Šagalas nebūtų toli ėjęs su savo žydiškais menais, todėl išplaukė į Amerikę, kur 1941–1947  Niujorke sėkmingai ir kūrybingai pražiemojo, patys žinote ką. Paskiau sugrįžo Parancūzijon ir įsikūrė Žydrojoj pakrantėje. Ilgai ir gražiai gyveno Vece pakol 1985 nenumirė gražiajame Saint Paul de Vence, kur jis ir palaidotas.

Patikėjau, kad Šagalas tikrai didis menininkas. Nu kitaip tikrai niekas jam nebūtų nei statęs prašmatnaus muziejaus, nei leidęs piešti ant Paryžiaus operos teatro lubų. Bet aš, matyt, vis dar per maža meno mylėtoja, nes didelės draugystės su Šagalu neužmezgiau. Tikrai atidžiai apžiūrėjau visą ekspoziciją. Gal net kiek atidžiau, nei norėjosi. Viską apėjau kokį vienuolika kartų. Man pasirodė įdomiau savarankiškai sukti ratus, nei sliūkinti per sales su prancūzakalbiu gidu, o mano draugė prancūziškai suprarto geriau, tad teko jos lukteltėlti ir dar šiek tiek luktelti, o po to dar kiek palaukti. Buvo ir objektyvi priežastis sulaikiusi muziejuje – Nicą tą popietę kaip reikiant nuliejo. Tad man, kaip ir daugeliui Šagalo menų pasaulis buvo belenkiek sausesnis patrauklesnis už akvariumą anapus langų. Nesvarbu kelintą kartą pasižiūrint į Senojo testamento scenas (dėl ankčiau minėtų žydiškų priežasčių, Šagalui Senojo testamento istorijos buvo savesnės už evangelines) vaidenosi dar prieš savaitę regėti Gioto ir kitų senų gerų draugų pasakojimai biblinėmis temomis: dėmesingi piešiniui, spalvoti, nežemiški, bet nė kiek nesipykstantys su materija, plevenantys ore, bet išlaikantys fomą. Akivaizdu, kad viduramžių bei rensanso dailininkai labiau stengėsi.. Tai ne Šagalo greitom papaišytas Mozė ar Abraomas, dar ir nuspalvintas su išlindėliais..

Įdomesnė pasirodė proginė Šagalo autoportretų paroda. Matyt, todėl, kad viduramžiais šitas žanras tebebuvo embriono stadijoje.


meno mylėtojai gėrėjosi ir gėrėjosi šedevrais, o lietus vis lijo ir lijo

Išvados – vis dar neprasimušau iš savo viduramžiško supratimo apie meną. Galvojant apie mano santykį su naujaisiais menais, galvoje sukinėjasi miglotos alegorijos apie perlus ir naminius gyvulius. Bet nepasiduodu. Neprarandu vilties, kad, jei daug žiūrėsiu visokių naujoviškų visuotinai pripažintų menų, tai netalaikys ir atsivers čakros ir kadanors vistiek galiausiai patapsiu kultūringu šiuolaikišku žmogumi.

1 komentaras:

  1. Nuostabu! Labai išsamiai viską aprašote, buvo įdomu skaityti!

    AtsakytiPanaikinti