Citrininis Menton

Jei kaskart, kai gyvenimas jums užfundija citrinų, bepasididžiuodami savo pozityvumu gaminate limonadą, tai fantazijos pas jum ne kažką (no offense). Mentone (kas tas Mentonas minėjau čia) užderėjo marios citrinų. Kaip ir kasmet. Jei iš jų daryti tik limonadą, tai Mentone kas antrame skvere taškytųsi limonado fontanai. Vienok, mentoniečiai citrinų syvų dykai nelaisto. Mentoniečiai turi tiek-ir-tiek citrinų ir atsakančiai fantazijos. Šieme miestelyje aibė valgomų, geriamų, tepamų, purškiamų ir muilinamų dalykų gaminama iš citrinų arba su citrinomis. O iš atlikusių citrinų ir apelsinų lipdomi seniai besmegeniai kuriamos skulptūrinės kompozicijos.

Vasario pabaigoje-kovo pradžioje Mentone vyksta citrinų festivalis (Fête du Citron). Šiemet nutiko jau 81-oji citrinų šventė. Mentone bet kuriuo metų laiku galima rasti daugybę gerų citrininių dalykų: limončelo, muiliukų, uogienių konfitiūrų, magnetukų ir t.t. O citrinų šventės metu visas miestas tiesiog pabplūsta citrinomis. Mentono turistinėje alėjoje rasite marias ūkyje reikalingų ir nelabai reikalingų (manau, daugiau pastarųjų) citrininių dalykų. Geltonais vaisiais apibombarduodos beveik visos vitrinos (savom akim mačiau kelias batų ir rūbų parduotuves neapkaišytas citrinų skiltelėmis). Citrinų primerkta vietoj gėlių ant restoranų staliukų. Bet čia gryna smulkmė palyginus su ištisu citrininių baibokų skulptūrų parku.

Nepriklausomų vyndarių salonas. II

Dėmesio, perspėju! Jei jūs jaučiate, kad šį bei tą gilesnio suvokiate apie aukštąsias vyno materijas, geriau nežalokite savo išlavinto skonio šiuo saldžiarūgščiu rašinėliu.

Apie renginį

Žiemą ir pavasarį po Prancūziją klajoja nepriklausomų vyndarių salonas. Nicoje jis nutinka Akropolyje (o jūs ką galvojote, kad tik Vilniuje toks yra) vasario mėnesį. Į renginį susirenka daugybė nepriklausomų vyndarių iš visos Prancūzijos ir dar daugiau nepriklausomų (su viltimi) vyngėrių. Mano oficialiai nepatvirtintais skaičiavimais šiemet salone susirinko daugaiu nei pusantro šimto vyndarių arba jų samdinių (neskaičiuojant lydinčių šeimos narių). Plačiam ir ilgam Akropolio angare išsitęsė penkios prekystalių eilės (A, B, C, D, E ir F), o kiekvienoje jų išsirikiavo vidutiniškai po 32 (jei galima, nevardinsiu visų numerių iš eilės) prekybos postus. Vaizdas veikiau gąsdinantis, nei maloniai nuteikiantis gomurį.

nuotraukoje matosi maždaug pusė salone dalyvavusių nepriklausomų vyndarių

Lietuva, mes tave mylim!!!

Pamokanti braziliška istorija

asociatyvi, pirma googlo pasiūlyta nuotrauka

Gustavo (vardas nepakeistas) gimė Brazilijoje. Sekmadienį Gustavas (vardas pakeistas) dviračiu važiavo iš Monako į Nicą. Ties Ezu Gustavas (vardas vis dar pakeistas) prarado atmintį (visuotinai žinoma, kad save gerbiantis latino-amerikietis turi bent kartą gyvenime viešoje vietoje prarasti atmintį). Drauge su atmintimi prie Gustavo (vardas nepakeistas arba pakeistas –  kaip jau jums labiau patinka) priėjo Nepažįstamas Prancūzas ir paklausė – Sava? Gustavas (vardas ir vėl pakeistas) nekeldamas galvos nuo asfalto sumarmaliavo sava. Mandagiai pasilabinęs su Gustavu (dabar ir toliau patys atspėkite vardas pakeistas ar ne) Nepažįstamas Prancūzas iškvietė greitąją.  Kai jau Gustavo gulėjo greitojoje mašinoje pritvirtintas prie nepatogios plokštės, o atsakingi asmenys užsiiminėjo biurokratija (visuotinai žinoma prancūziška silpnybė), Nepažįstamas Prancūzas pastebėjo, kad tą dieną, kai gimė Gustavas, jis lankėsi Brazilijoje su draugišku Prancūzijos karinio laivyno vizitu. Koks gražus sutapimas!

Braziliškos istorijos moralas (subalansuotas pagal asmenines aktualijas) – visi, kas turite brolių tučtuojau jiems prisakykite nuspirkti šalmą ir šiukštu nevažinėti dviračiu be šito gero. Visi, kas turite sesių – neatsikalbinėkite ir darykite, kaip prisakyti. Vienturčiams rekomenduotina patiems savim pasirūpinti, nelaukiant specialaus paraginimo.

Kaip labai gerai yra turėti meilų katinėlį. Kad ir pusvalandį per parą

Iš tolimiausio apsimiegojusių namų kampo išnyra minkštas miauktelėjimas. Per miegus šypteliu ir skubu atgal įmigti, kol neišgirdau antro miaukt. Tik pajutęs, kad susitelkiau ties nauju sapnu, Profesorius vėl primena kaip išskirtinai meiliai jis nusiteikęs. Būtų galima bandyti dar kartelį sprukti į šiltą sapnų glėbį, bet, geriau nei norėčiau, žinau, kad mane tikrai pavys sekantis, jau kiek drąsesnis kniauktelėjimas. Tyliai tyliai, kad pati savęs neišbudinčiau atsiliepiu į švelnų Profesoriaus priminimą apie save:

– Profesoriau, katinyti, gerutėli, aš čia, ateik mažuliukai pas mane. Eikš, eikš pas mane katiniukai.

Sukaupus visą valią prasimerkiu, tiek, kad įžiūrėčiau laikrodį. Šešios. Vadinasi, kai mano lovos draugas pradėjo keltis į darbą septintą, valanda ankščiau nei paprastai, Profesorius irgi prisitaikė prie permainų. Kad jį kur.

čia praplaukė Rūta

Kai Delfi šetadienį pasidžiaugė, kad Rūta kažkątaisten laimėjo Nicoje, sujudom sukrutom informacijos ieškot, kur čia mums eiti mūsų plaukikės pažiūrėti ir sėkmės jai palinkėti. Bendromis vietos lietuvaičių pastangomis atkapstėme kas kaip ir kur ir sekmadienį pasišokinėdami per balas keliavome į olimpinį baseiną.

Aš plaukimą pažįstu iš chloru atsiduodančios vaikystės traumos. Kai išverkiau laimę nebelankyti baseino, išsivaikščiojo stabilus vėsesnio sezono snargliavimasis, nustojau pati sau smirdėti chloru, žodžiu, gyvenimas patapo ryškiai sausesnis ir laimingesnis. Neišsivaikščiojo tik šaltkrėtys nuo baseino kvapo. Dėl to pradžioje buvo tiesiog smalsu žiūrėti į tuos jaunus žmones, kurie savo noru gyvena šlapiai ir chloruotai. Kaip jie susigyvena su tuo baseinų kvapeliu? O kuom jie atitepa odą, kad ji pamirštų kasdienes šlapias skriaudas? O kaip jiems taip pavyksta be jokio pasibodėjimo kišti galvą po vandeniu? Kai jau pabodo plūduriuoti paikuose ir paviršutiniškuose „o kaip..“, buvo galima atidžiau pažiūrėti kas įdomesnio dedasi vandenyje.