Taip jau klostėsi mano takai, kad beveik neteko
pažiūrėt ir paklausyt Vilniaus muzikos dienos, bet užmanymas atrodė labai labai teigiamai. Reikėjo nemažai kelio nuvažiuot, kad sužinočiau, jog Andriaus
Mamontovo iniciatyva yra graži ir tauri, bet tikrai nėra nesvietiškai orginali.
Prancūzijoje nuo 1982 metų liepos 21 dieną rengiama muzikos šventė (Fête de la Musique), kuomet visi
muzikuojantys išeina į dienos gatvės žibintų šviesą.
O Prancūzijoj muzikuojančių labai ne deficitas. Kalbant apie prancūzų muzikalumą pradėti reikia nuo kalbos melodingumo. Net tramvajaus stoteles čia ne paskelbia,
o suniūniuoja. O svarbiausią, stoties stotelę, keletą kartų išdainuoja. Ir tai
ne metafora. Melodingo kalbėjimo ribas peržengiančių dainingumo pavyzdžių su kaupu jau vien mūsų artimiausioj prancūziškoj aplinkoj. Yra kaimynė operos solistė (nuolatiniu
paklausymu pagrįsta asmeninė nuomonė), kuri kartais lyg tarp kitko per pietus
užtraukia ariją. Yra jaunesnė kaimynė, kuri jau pusmetį brazdina gitarą ir manieringai dainuoja, perdainuoja, o po to dar kartą pakartoja vieną dainą (ale, Eltono Džono
„Maby You don‘t mind“). Kartais jai atitaria vaikinukas. Dar yra dėdulė iš mūsų aukšto (vienintelis dainorėlis,
kurį pažįstu ne tik iš balso), kuris kai tik išeina į laptinę sodriu balsu
užtraukia kažką iš bažnytinio repertuaro. Praktiškai nėra reikalo namie radio jungti.