Pamažiukais nusiteikinėjame prancūziško sezono uždarymui. Ta proga savaitgaliais pasistengiame padėti varnelę bent ties vienu ant šitos žemės
pa(si)žadėtu „kada nors būtinai“ punktu. Sekmadienį ėmėmės Kasteliaro (Castelliar), kuris
akis badė kaskart autostrada traukiant į Italijos pusę. Tai buvo paskutinis
nepažįstamas punktas trasoje Nica–Italija, kuris kaip akmenukas bate – gyventi kaip ir netrukdė, bet apie save pamiršti irgi neleido.
 |
o jis vis iš aukšto žiūrėdavo į mus išvažiuojančius Italijon |
Taigis sėdom ir tyčia išvažiavome į tą paskutinį prancūzišką Italijos prieigų kaimą. Iki miestelio kelis kilometrus teko
pavažiuoti pėškomobiliu, nes tie keli kilometrai buvo atiduoti sportinykams.
Lyrinis-sportinis nuvažiavimas į šoną. Žinokite, kažkoks apsėdimas čia su
tais visais sportais. Neramios dūšios tie prancūzai, negali nė kiek spakainiai nusėdėti
– laksto, plaukia, mina, kopia arba, dar geriau, bėgte kopia ir panašiai. Pas
vietos prancūzus pažindinimosi klausimyne po „a ką dirbi?“ eina „o kokį sportą
sportuoji“. Kelis kartus pasipažindinus
nuoširdžiuoju būdu, išmokome nebegluminti tų vargšų savo asportiškumu. Mat
numykus, kad, žinote, aš tai nelabai ką sportuoju, prancūzo akyse stoja toks
sumišimas, kad vardan paprasčiausio žmogiškumo ant staigiųjų sukrapštai nors ką
nors panašaus į sportavimą: vasarom važiuojam dviračių žygius (paskutinį kart man tai nutiko prieš penkis-šešis metus); mėgstame haikinti (tėvynėje būna pahaikinam
penkis ir daugiau plokščių-tiesių kilometrų) ir pan. Mano moralas – va kas nutinka nuo žemės atšokusioms tautoms. Pats bulviakasi, mėšlavėžis ne už kalnų, o ir malkomis jau laikas pasirūpinti, o čia tai tau sveiki vyrai-moterys be jokio apčiuopiamesnio tikslo laksto kalnais-pakalnėm. Ir kur ta europa ritas bėga..
Vat ir tąjį sekamdienį pravažiuojant užmatėme, kad La Turbie (toks trijų gatvių akmeninis kaimalis
ant kelio) prieš meriją dalino medalius nuplukusiems lakstytojams. Nežinia po
finišo ar prieš startą gatvėje spietėsi dviratininkai. O atvažiavę-atėję į Kasteliarą, radome beišsikvepiantį Kasteliaro triatloną. Pagal užmatytą dalyvių
populiacijos žymėjimą, šito penkiolikos trobų kaimo triatloną sulakstė daugiau nei du šimtai
neramių dūšių. Beje, uždarant renginį (o taip mes neužsivėlinome išvažiuoti, bet
savo kelionės tikslą pasiekėme tuomet, kai sportiškos dūšios jau buvo
užlakščiusios savo medalius) nugirdau kvietimą rugsėjo gale pasitriatloninti
Bordigieroje, o už mašinų valytuvų buvo prikaišiotą gundymu ateinantį
savaitgalį sulakstyti gretimo kaimo triatloną.