Čia praėjo Angelina Joly, Bradas Pitas ir keli jų vaikai. O mes, jaučiu, neeisim

asociatyvi nuotrauka. asocijuojasi su žydra jūra

Kažkurią dieną buvome ekskursijoje. Tokioje visai nebanalioje. Galima būtų glamūriškai pavadinti „Angelinos Joly pėdomis“, buitiškesnis variantas būtų „Kur Nicoje privačia tvarka dalinami vaikai“. Pasirodo putliausių lūpų moteris vaikų gavo būtent Nicoje ir būtent Lenvalio ligoninėje. Ligoninės ėjome pažiūrėti nebūtinai vien iš atsidėjimo gražiausiai iš gražiausiųjų. Juolab, iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad nei prie vienos gimdyklos, nei prie vienos palatos nėra prikalta lentelės „Čia praėjo Angelina, Bradas ir keli jų vaikai“.

Taip jau nutiko, kad netyčiom sužinojau, kad mano gydytoja dirba šioje ligoninėje ir jeigu nieko gyvenime nekeisčiau, tai vaiką tektų atsiimti būtent šioje ligoninėje. Gydytoja, taip sakant, ne iš plepiųjų, tai apie šitos paslaugos sąlygas ir kaštus burnos neaušino pakol patys neparodėme susidomėjimo vaikų atsiėmimo Nicoje protokolu. O kai jau prakalbinome, gydytoja labai nuosekliai kartojo, kad Lenvalis, palyginus su publik vaikų atsiėmimo namais, yra kaip penkių žvaigždučių viešbutis ir dviejų žvaigždučių viešbutis (o rūgštelėjusi veido išraiška atitarė – iš tikro, tai tiesiog nešvarus hostelis). Beje, lyginamosios šen bent ten Nicoje gimdžiusių moterų pasipasakojimų analizės išvados prastai koreliavo su gydytojos prielaidomis.

Tende – ir Prancūzijoje gali būti smagu. Ypač jeigu tai buvusi Italija

Tendė yra toks prancūziškas kalnų miestelis, už virš kurio ilgas ir svarbus tunelis išveža į itališką Alpių pusę. Ta proga Tendę iš matymo jau žinojome, bet artimiau nebuvome susipažinę – vis atidėdavome tam stebuklingam laikui, kai čia atvažiuosime Stebuklų traukiniu. Beje, ne taip seniai Tendė buvo itališkas miestelis. Išsyk po karo tendiškiai pagalvojo pagalvojo, pabalsavo ir prisijungė prie Prancūzijos. 1947 m. 91,49 % referendume balsavusių tendiškių pasiprašė į Prancūziją. Ir po šiai dienai, kaip supratau, nė kiek nesigaili. Kaip mums paaiškino madam Marija - tuo metu artaip artaip dauguma miestelėnų gyveno ir dirbo Prancūzijoje (priminsiu, kad Italija kaip ir šiandien, taip ir tada buvo už aukšto kalno ir ilgo tamsaus tunelio).

triūsykų nepridžiauta, bet vistiek nelabai prancūziškai atrodo

Miestelis labai gerai subalansuotos apimties – yra vietos visokiems buitiniams-maistiniams fasiličiams (ale bulkinė, mėsinė, sūrinė ir pan.), bet per dieną liuosiai išvaikščiojamas. Aišku, jeigu vaikščiosite ne ispaniškuoju būdu, kai stabtelėjimas pasitarti į kurią pusę sukti išvirsta į nestruktūruotą diskusiją apie „life, universe, everything“. Kelionės atradimas – žmonės iš Irano irgi yra visai neblogai įvaldę ispaniškąjį vaikščiojimą.

Stebuklų traukinys

Štai ir nukautas dar vienas punktas iš „būtinai, kol čia esam..“ sąrašo. Vėl miestelis įsitaisęs ant kalno, kurio kitoje pusėje yra Toji šalis (jaučiu kitą savaitgalį jau neatlaikysime ir atidėję visus sąrašus tiesiog patrauksime į Tąją šalį kavos, picos ir panašiai). Tik tas kalnas šį kartą giliau kalnuose. Jau taip visai kalnuose. O ir pati kelionė buvo kitoniška – važiavome traukiniu. Į traukinį telpa daug daugiau draugų, nei į jarisą, o be to ir pats išbrauktasis punktas buvo „traukiniu nuvažiuoti į Tendę“.

sąvoką "vardinis traukinys" reiktų suprasti pažodžiui

Į Tendę veža ne šiaip tiesiog traukinys, o vardinis traukinys. Jis vadinasi „Train des merveilles“ (ale Stebuklų traukinys). Kaip ir keistas sumanymas stebuklingu išvadinti bėgiais riedantį mechanizmą  – tai kaip tada bevadinti skraidančius kilimus, septynmylius batus ir kitas alternatyvias transporto priemones? Galimos kelios daugiau-mažiau įtikinamos buitinės-etimologinės tų Stebuklų išaiškinimo versijos:

I. traukinys eina stebuklingai gražiu maršrutu – ne kurie interneto turistinės propagandos išminties šaltiniai jį vadina vienu gražiausių Europoje;

II. geležinkelis pats iš savęs yra inžinierinis stebuklas, nes mažne prieš šimtą metų išraitytas kalnais-pakalnėmis, tamsiais tuneliais ir arkuotais tiltais;

III. pavadinimas paimtas nuo suvaikštomu atstumu nuo traukinio trasos esančio taip vadinamo Stebuklų slėnio (vallée des Merveilles).

Beje, visos trys versijos viena kitai nemaišo.

Castelliar – gražu, bet nieko daugiau

Pamažiukais nusiteikinėjame prancūziško sezono uždarymui. Ta proga savaitgaliais pasistengiame padėti varnelę bent ties vienu ant šitos žemės pa(si)žadėtu „kada nors būtinai“ punktu. Sekmadienį ėmėmės Kasteliaro (Castelliar), kuris akis badė kaskart autostrada traukiant į Italijos pusę. Tai buvo paskutinis nepažįstamas punktas trasoje Nica–Italija, kuris kaip akmenukas bate – gyventi kaip ir netrukdė, bet apie save pamiršti irgi neleido.

o jis vis iš aukšto žiūrėdavo į mus išvažiuojančius Italijon

Taigis sėdom ir tyčia išvažiavome į tą paskutinį prancūzišką Italijos prieigų kaimą. Iki miestelio kelis kilometrus teko pavažiuoti pėškomobiliu, nes tie keli kilometrai buvo atiduoti sportinykams.

Lyrinis-sportinis nuvažiavimas į šoną. Žinokite, kažkoks apsėdimas čia su tais visais sportais. Neramios dūšios tie prancūzai, negali nė kiek spakainiai nusėdėti – laksto, plaukia, mina, kopia arba, dar geriau, bėgte kopia ir panašiai. Pas vietos prancūzus pažindinimosi klausimyne po „a ką dirbi?“ eina „o kokį sportą sportuoji“. Kelis kartus pasipažindinus nuoširdžiuoju būdu, išmokome nebegluminti tų vargšų savo asportiškumu. Mat numykus, kad, žinote, aš tai nelabai ką sportuoju, prancūzo akyse stoja toks sumišimas, kad vardan paprasčiausio žmogiškumo ant staigiųjų sukrapštai nors ką nors panašaus į sportavimą: vasarom važiuojam dviračių žygius (paskutinį kart man tai nutiko prieš penkis-šešis metus); mėgstame haikinti (tėvynėje būna pahaikinam penkis ir daugiau plokščių-tiesių kilometrų) ir pan. Mano moralas – va kas nutinka nuo žemės atšokusioms tautoms. Pats bulviakasi, mėšlavėžis ne už kalnų, o ir malkomis jau laikas pasirūpinti, o čia tai tau sveiki vyrai-moterys be jokio apčiuopiamesnio tikslo laksto kalnais-pakalnėm. Ir kur ta europa ritas bėga..

Vat ir tąjį sekamdienį pravažiuojant užmatėme, kad La Turbie (toks trijų gatvių akmeninis kaimalis ant kelio) prieš meriją dalino medalius nuplukusiems lakstytojams. Nežinia po finišo ar prieš startą gatvėje spietėsi dviratininkai. O atvažiavę-atėję į Kasteliarą, radome beišsikvepiantį Kasteliaro triatloną. Pagal užmatytą dalyvių populiacijos žymėjimą, šito penkiolikos trobų kaimo triatloną sulakstė daugiau nei du šimtai neramių dūšių. Beje, uždarant renginį (o taip mes neužsivėlinome išvažiuoti, bet savo kelionės tikslą pasiekėme tuomet, kai sportiškos dūšios jau buvo užlakščiusios savo medalius) nugirdau kvietimą rugsėjo gale pasitriatloninti Bordigieroje, o už mašinų valytuvų buvo prikaišiotą gundymu ateinantį savaitgalį sulakstyti gretimo kaimo triatloną.

Apie velykinę avino kulšį, hormonus ir kitas durnystes

asociatyvi foto. asocijuojasi su per Velykas žydėjusiais apelsinais

Porinant kažką neįtikėtinai banalaus apie Pavasario šventę – Velykas, Gustavas (aha, tas pats krituolis iš Brazilijos) sukluso ir kaip tame anekdote pataisė, kad Velykos, jei ką, tai rudenį (buvo, po teisybei, ir tebėra, toks mano mamos neįveikiamai mėgiamas anekdotas kaip velykaja rodina išvirto į Velykas rudenį). Su ta netikėta rudenine įžvalga, prisiminiau apie tas Velykas, kurios mūsiškiame Žemės pusrutulyje nutiko šį pavasarį.

Man labai reikėjo avinuko kojos. Nu taip gražu: velykos šiltuose kraštuose, mama užsiminė, kad norėtų šito mielo gyvuliuko paragauti ir panašiai. Būtinai reikėjo avinuko kojos – kitaip ne šventė. Mėsinės vitrinos sakė, kad tos gražios šventės proga tos (ex)švelniakailės aviniukų kulšytės kiek suįžūlėjo. Tapo maždaug dvigubai ėdresnės eurams, bet per Velykas mums man eurai iki kelių. Mindžikavau lėtinėje eilėje ir vis krūpčiojau, kad tie prancūziški apžoros prieš mane visų avinukų visų kojyčių neišpirktų. Mano mielas į visą tą eilę žiūrėjo irgi neramiai, bet su viltimi. Rodė man tą banknotą, kuris mus turės penėti per šventes ir dar vieną liesą pošventinę savaitėlę. Visi mes turim mažų silpnybių, nu bet chroniškai negaliu pakęsti, kai žmonės kėsinasi pataupyti velykinių avinukų sąskaita. Tai ką man makaronų su česnakais Velykoms pataisyti??? Jei ką, mano mamai makaronai tai ne maistas. Tai, jei ką, jai reiktų, kaip vakar, suvalgius dvi su puse midijas eiti sasyskų virtis?? Žmonės gailestingieji neišsinešiojo visų avinukų kojų. Dar ir beveik pasirinkt galėjau. Mūsų mažulė svėrė pustrečio kilogramo. Bet gi šventės ne kilogramais matuojamos.

Pagal europietiškus standartus subalansuotas persiškas vakaras

tai yra Alvaro nufotografuotas vienas iš Narges keptų Thai chin'ų

Šeštadienio vakarą pliažinomės persiškai. Narges pakvietė kažkiek musulmonų, stačiatikį, kelis prijaučiančius katalikybei ir/ar šiaip gerus, nebūtinai religiškai apibrėžtus, žmones į Coco pliažą. Visus juos, nepriklausomai nuo religinių įsitikinimų, žadėjo papenėti iranietiškai arba, kaip ji pati ir jos tautiečiai mandagiai pataiso – persiškai. Taip jau yra, kad visiems (kaip minimum trims) žmonėms iš Irano pabrėžtinai patinka, kai jų dalykai vadinami persiškais. Mažu, čia toks kultūringas būdas išskiepyti baltiems žmonėms beveik visai žmoniškas Iranas versus kluika Irakas poteito-patotatizmą.

Narges pataisė šafraninį ryžių apkepą, kurį jie ten savo persiškuose tolybėse vadina nieko (mums) nereiškiančiu Tah chin’u. Būtent šioje vietoje labai norėčiau sau leisti pasiišsiplėtoti apie šafrano reikšmę persiškam maistui. Žmonės iš Irano, žinokit, šafrano deda į visą maistą, o jei vaišina svečius – iš vis į visą. Standartiniai svetingieji persiški pietūs padaryti maždaug šitaip. Pagrindinis maistas būna koks nors troškinys ir šafranuoti ryžiai. Jei desertui pasitaikys ne kažkas persiško, t.y. šafranu  uždažytas neįtikėtinai saldus dalykas, tai bus kompensuota šafranuota arbata (persiškuose namuose net stiklinės ranguojamos, pagal tai, kaip gražiai juose žiūrisi šafranu užganėdintas karštasis gėrimas). Tą arbatą užsisaldinti bus pasiūlyta, vat a surpryze, šafranu paspalvintais cukraus kristalais. Turiu tokį nejaukų įtarimą, kad ir kiaušinienę jie rytais kepa su šafranu. Bent jau svečiams tai tiksliai.

Monako Okeonografijos muziejus. Džiaugsmo marios jūrų ir žuvies mylėtojams

Okeonografijos muziejus yra maždaug antras pagal gabaritus Monako senamiesčio objektas. Ir dar jis yra užtikrintai mokamas objektas – per visokias ten kultūros dienas, kai dykai atsidaro pačių įvairiausių įstaigų durys, čia nuleidžiami keli smulkūs eurai. Kaip tik todėl mes jo ir pabrėžtinai nelankėm, kol sąžiningai neišvaikčiojome visų maršrutų iš turo „Monakas už dyką“.

O viskas prasidėjo nuo jo didenybės Jūrų Princo

Jūrų Princas. Outside įvaizdis su laisvalaikio botais

Šiandieninio Monako princo Alberto II prosenelis buvo Monako Princas Albertas I (1848–1922). Ir tas Albertas I buvo ne pėsčias princas. Jis labai mėgo bastytis po visą platų svietą ir, kaip jau minėjau, tai darė ne pėsčias, nes pėškomobiliu jūrom-mariom toli nenuvažiuosi. Internetas sako, kad princas suplaukiojo visas 28 mokslines ekspedicijas. Kaip jau supratote, Albertas I buvo prityręs plaukiotojas. Tokio lygio nekilmingi plaukiotojai vadinami jūrų vilkais (šiaip negali sakyti, kad pabrėžtinai garbingas titulas – įsivaizduojate vilką jūroje?.. viau..), o mėlynkraujis Albertas I pravardžiuotas tiesiog Jūrų Princu.

Beplaukiodamas po margą svietą, Jūrų Princas prisirankiojo visokių jūrinių suvenyrų. Ir panūdo tuos visus suvenyrus išstatyti liaudies apžiūrai. Taigi iš didelės Alberto I meilės sūriems vandenims ir nemažos jūrinės kolekcijos užgimė Monako Okeonografijos muziejus.