Baiardo. Pietūs

asociatyvi nuotrauka. asocijuojasi su baiardo ir maistu

Norime valgyti, bet nesinori pravalgyti daug. Kaišiojame nosį šen bei ten bandydami išsiaiškinti ko ir už kiek duoda. Meniu parodyti niekur negali. Kompleksiniai pietūs kainuoja po 25–30 eurų – daugiau, nei esame nusiteikę pravalgyti.

Užėjus į panešiotą barą irgi negauname rašytinių atsakymų mus dominančiais klausimais. Vieta atrodo tiek apipešiota, jog neįtikėtina, kad kas apsiimtų mus pamaitinti pigiau nei čia. Pasistumdome tarp gėlėta sirata apdangstytų lauko staliukų ir vidinio užkampio, o tada jau greitai pasirenkame vieną iš dviejų stalų viduje.

Drūtas gaspadorius sudraudžia tamsiaplaukę įkypų akių mergaitę. Ši nenorom vidury trasos sustabdo savo kokiątaislenktyninę mašiną ir prieina mums padengti stalo.

Gaspadorius visa kaip stengiasi nerodyti nekantrumo kol visa kaip bandome išsiskaičiuoti kas ir ką geria, ko negeria, kada vyną gert per anksti, kam nepasisekė, kad vairuoja, kiek vyno ant dviejų yra per daug ir pan. Ketvirtį litro namų vyno. Taip, raudono. Ir du vandens. Taip normalle. Per favore.

Iš virtuvės išlenda plataus veido ir siaurų akių moteris. Prieš kažkiek minučių ji mus sutiko stovėdama už baro. Nelabai skambiai itališkai vardina: ravioliai su ragu, tagliateliai su grybais, gniokiai ir dar kažkastaisten. Pašurmuliuojam keliais angliškais akcentais kas tie tagliateliai, kas tas ragu ir paprašome paruošti tris raviolių porcijas ir vieną tagliatelių.

Nesididžiuodami kramtome nelabai gardžią duoną. Tamsiaplaukė mergaitė atneša dvi lėkšteles su dviem suketvirčiuotais fokačio gabaliukais, o sugrįžusi ieško kur įkomponuoti parmezano indelį. Nesėkmingai pabando prisėsti prie kompiuterio tęsti lenktynių. Mes pasičepsėdami kurpiam negudrias teorijas kas per žodis yra antipasti ir ką jis ištikro reiškia. Nepatvirtinę nei vienos teorijos, kaip panašios į tiesą, sutariame klausimo svarstymą atidėti, kol gausime patikimesnės informacijos iš Donatellos.

Bevystant diskusijas Itališko maisto tema, mūsų kaiminystėje įsikuria vietinė pora. Dabar visi stalai užimti. Užeiga mažne sausakimša. Paraleliai savo grupiniams pamąstymams pasikeisdami akies krašteliu stebime vietinius valgytojus. Viena ausimi lyg netyčiom nugirstame, kad galima negirdomis praleisti pirmus makaronus ir iškart eiti prie mėsiškų antrų. Matau, kaip mano stalo draugas mintyse susikeikia. Dar nuklausau, kad italai užsienio kalbų pasaulyje yra trečias, o gal ir ketvirtas pasaulis. Yra kaip yra.

Ravioliai labai neblogi. Tie plokšti spagečiai su marinuotais grybukais irgi skaniai valgosi. Manęs asmeniškai gasapdorius pasiteirauja ar noriu cucchiaio. Kažką numykiu. Mintyse bekramtant apie ką tas cucchiaio galėtų būti, man ištiesiamas šaukštas. Kaimynė iš gretimo stalo prisipažįsta neikaip nesupratusi ką aš ten savo makaronų lėkštėje organizavau su peiliu ir šakute. O gaspadorius galvotas vyras – sumojo, kad amerikonai išsimislija pailgus makaronus ant šakutės sukti šaukšte, o jei šito negauna, tada makaluojasi po lėkštę su peiliu ir šakute.

Prarasdami kažkiek pagarbos kreditų, prisipažįstame, kad pasitenksime pirmais ir nebepretenduosime nei į ožką, nei į triušį. Ir jei ką itališkai „ačiū, mums jau gana“ yra ne „se tū“, o „basta cosi, grazia“. A tiesa, dar tris kavos. Vieną normalios ir dvi machiato.

Pasisotinę mindžikuojame savo kėdese tykodami progos pasiprašyti sąskaitos. Kažką nebūtinai išskirtinai reikšmingo aptariame su kaimynais. Užtrunkame tiek, kiek reikia, kad kiltų idėja patiems prieiti prie baro ir pasisiūlyti susimokėti. Gaspadorius, net nemėgindamas prisiminti kas ką valgė ir ko nevalgė, į kiekvieną asmeniškai pabaksnoja pirštu ir iš kiekvieno asmeniškai paprašo po dešimt eurų.

Čilietis kilnoja antakius, po to linksi galva, bet vistiek akivaizdu, kad nesupranta kodėl Lietuvoje ir Vengrijoje laikoma nesaugios psichikos požymiu prie gretimo staliuko sėdintiems geros valios žmonėms pasiskųsti per mažu desertu, papasakoti apie angliškai mokančią dukterį ar paatvirauti, kad mano Mielas panašus į jos aukštaūgį sūnėną.

Ech, gearas dalykas ta Italija..