Itališkas sekmadienis

Sekmadienis buvo saulėtas, šiltas, atsipūtęs ir maloniai nuteikiantis gomurį. Sekmadienis buvo pabrėžtinai itališkas. Eilinį kartą pasikartojome savo meilę šiai saulėtai šaliai. Pakoregavome pirmų įspūdžių užantspauduotus nusistatymus ne kurių miestelių atžvilgiu. Užsipirkome itališko maisto produktų gėrio. Ir visa kaip kitaip neįtikėtinai gerai praleidome dieną.

Bordigiera

Bordigieroje stabtelėjome kavos. Yra tokia taisyklė - įvažiavus į Italiją kavos reikia stoti pirmoje pasitaikiusioje vietoje, kur tokios duoda. Gerai pradžiai. Visada pasiteisina.

nebedejuoju kaip sunku gyventi su priklausomu žmogumi.
pati pirma sužiūriu ir barą ir laisvą parkavimo vietą

Baiardo

Baiardo buvome seniai seniai, kažkada pernai per rūką (jei pamiršote, tai čia galite pasikartoti). Kurį laiką bijojau išbristi iš to ūkanoto įspūdžio. Bet patikinau save, kad bažnyčios gruvėsių apėjimas dienos šviesoje yra autonominė patirtis, niekaip nepaneigianti mistinės pro jos langus besiliejusių debesų kilmės.

vietinė katinų bendruomenė

visų šventų debesų bažnyčios portikas

visų šventų debesų bažnyčios antkapinė lentelė

nepersigalvojau. man vis dar atrodo, kad baiardo ypatingai turtingas paslaptimis

ir katinais

šv. pakelės koplyčia

Apricale

Aprialėje buvome dar seniau nei lankėmės debesuotame Baiardo. Tada žvalgėmės bet kokių gyvybės ženklų, pakol pradėjome bijoti tą gyvybę surasti. Pasirodo tąsyk užėjome Apricalę iš tamsiosios jos pusės. Šį kartą patingėjome leistis iki tų tamsių miestelio pašalių, užkaltomis durimis. Viešai atsiimame visus netaktiškus pasamprotavumus apie Aprikalėje gyvenančius babaužius.

vis neatsistebiu, kaip gražiai tie kalnų miesteliai moka sutūpti kalno viršūnėje

teko apricalės atsiprašyti už pirmą įspūdį.
čia ir gyvenama, ir švenčiama ir valgoma, ir visa kita

ir ne šiaip bet kaip, o gražiai gyvenama

tikrai niekaip nepanašu į tą aprikalę, kurią matėm prieš metus

čia žmonės kiek išgali myli italiją ir gražiai laukia laiškų

tamsiosios aprikalės pasienio zona

važiuojam toliau

Isolabona

Šito meistelio saikingas dydis ir lengvas privažiavimas padaro jį vienu iš tų kuriuose, miela trumpam stabtelėti. Kai reikia ištraukti kokį prisiminimą iš Isolobos tada tenka pasakoti per aplinkui – nu tas miestukas, nu tas už Dolceaqos, nu tas prieš pasukant į Aprikalę, nu žinai tas..

koks gerumas rasti draugų linkėjimų iš tolimų kraštų tokioje dėžutėje

paupy rožinis ir kvepia, kas? aišku, kad pavasaris

Dolceaqua

Dolceaqua yra artimiausias Parncūzijai Ligūrijos mažylis. Ir lengviausiai privažiuojamas. Todėl dabar jau mažiausiai stebinantis. Buvau tiek ori, kad išsiragavusi aliejaus ir vynų, apsidžiaugusi gaiviu 100 % riebumo laimikiu, nebepasivarginau lysti gilyn į tamsias gatveles.

sekmadienį kalnų oras buvo saldintas mimozomis

Ventigmilija

Mūsų itališka klasika. Kartais ima rodytis, kad jau kiek pabodusi. Bet neapdairu būtų pasididžiuoti nestabtelti paskutinio kavos gurkšnio, prieš įstojant į autostradą. O sustojus kavos, nenukris kojos ir paėjėti iki jūros. O kur mėlyną jūra, apskritaveidė saulutė, ten ir itališkų ledų prisireikia. Visiškas nesusipratimas būtų ir neužsukti į prekybcentrį (o taip, kas galėjo pagalvoti, kad dirbs sekmadienį ir dar po pietų!) gabaliuko kito Prancūzijoje neaugančio sūrio ir jau patikrinto vyno..

Grįžtatant buvo aišku, kad stoja vasara. Vakarai jau nebesitaško raudonais gaisiais, o tyliai smenga melsvon miglelėn. Ech tas laikas gyvatė..