Biot žaidžia viduramžius

Šeštadienį keliavome laiku. Važiavome į viduramžius. Viduramžių miestų ir pilių čia tikrai ne deficitas, tačiau ne kiekvieną savaitgalį nutinka laimė ne tik pasivaikščioti senovę menančiomis gatvelėmis, bet ir pažiūrėti, kokie dalykai tarp akmeninių sienų dėjosi daugdaug metų atgal. Biote (Biot) vyko viduramžių šventė apie tamplierius.

Kas tas Biotas

Bioto miestelis įsitaisęs ant kalvos (Lietuvoje tai būtų visas kalnas) viršūnės Antibų pašonėje. Kaip ir kiekvienoje šių apylinkių gyvenvietėje (šios apylinkės išsitęsusios kiek tik siekia Europa į pietus nuo Alpių), žmonės čia gyvena nuo senų senovės. Tokio senumo senovės, kad lietuviams dar trūko kaip minimum tūkstančio metų pakol subręstų savo pirmam aprašymo vertam susitikimui su šventu Vakarų Europos įgaliotiniu pagonių kraštams. Neišsigąskite, neimsiu visos tūkstantmetės Bioto istorijos perpasakoti. Svarbiausia, kas žinotina apie šitą senutį gražuolį – XIII a. jis visas priklausė Tamplierių ordinui. Kita įdomesnė detalė yra tai, kad neatlaikęs karų ir marų sąlygotos istorinės įtampos, XIV a. miestelis padarė pertrauką savo egzistencijoje, bet po to prisikėlė ir ilgai bei gražiai gyveno. Kai bus nelengva prisiminkite, kad ir Biotas ne ištisai klestėjo.

Biot eksterjeras

Biot interjeras

va kaip atrodo provansiški miestelių interjerai

Biotas išties dailus miestukas. Vertas pažiūrėjimo ir nelaukiant jokios istorinės progos. Kaip jau supratote, jis gyvenamas. Senamiestis pilnas akmeninių pastatų su tvirto stoto durimis ir ne vieną karštą vasarą atidirbusiomis langinėmis. Akmeninių gatvių pasieniais prikomponuota vazoninių gėlynų ir medelynų. Pastaruosius 50 metų Biotas specializuojasi stiklinių pūtime. Čia, kaip niekur kitur Žydrojoje pakrantėje, didelis pasirinkimas spalvotos storasienės rankų darbo stiklo taros.

Senoviška šventė

Dėl aukščiau paminėtų istorinių aplinkybių Biotui buvo labai nesunku rasti sexy intriguojančią ir fantaziją kutenančią viduramžių šventės temą. Istorinis festivalis buvo dedikuotas ryškiausioms sąmokslų teorijų žvaigždėms, suktumu nusileidžiančioms tik žydams ir masonams, tadaaam.. – Tamplieriams. Renginys buvo išties stambiagabaritis. Viduramžius čia buvo galima švęsti visais pojūčiais: skanauti, klausytis, rėdytis, žiūrėti, čiupinėti ir, žinoma, nestabdyti fantazijos arklių.

Bioto išeiginiai aprėdai

Prekystaliai. Istorinėje mugėje valdė vyrų ginklai, damų pašvitai ir unisex maistas. Vienam kioske buvo nepakeliamų kardų. Lengvesnės kategorijos ginklų pasirinkimas buvo nepalyginamai didesnis: mediniai kardai, peiliai, kirviai, skydai, lankai ir arbaletai. Ech, kokie mes laukiniai padarai iš laukinio miško buvom su broliu, besišpaguodami su žirniams rišti skirtomis vytelėmis.. Augesniems berniukams prekeiviai siūlė aibę geležių, ragų ar fleškių vyriškam vynui pliurpinti. Madmozelėms, neatsigimusioms į Žaną Dark, irgi buvo ko senoviškai gražaus sau rasti: senovinių suknelių, gėlių ir porolono vainikėlių, fėjų stogelių kepuraičių ir burtų lazdelių. Deramai apsiginklavus ir pasipuošus pirkimo puotą buvo galima pratęsti maisto skyriuje. Jame dominavo pagal viduramžių receptūras sutaisyti aperityvai, pasenę sūriai, priskaninti actai bei aliejai, saldainiai ir visa kita ką skanaus prancūzai per amžių amžius gamina.

nuo tokio ginkluotės pasirinkimo net ir patyrusiam riteriui gali galva susisukti

damos irgi turėjo į ką akis paganyti

o taip, prancūzai ir viduramžiais mokėjo skaniai valgyti

o ką nežinojote? kičas yra seniausias ir patvariausias meno stilius žmonijos istorijoje

o čia saldumui atsverti

daugiaumažiau senovę menantis vyriškas žygio inventorius

Dirbtuvės. Miestelio centre įsikūrė amatininkų dirbtuvės. Visi žiopliai istorijos mylėtojai galėjo pažiūrėti kaip atsirasdavo daiktai, kai dar nebuvo išrasta made in Chaina technologija. Iš pažįstamų senovinių amatų buvo tik juostų pynimas kvadratukais (kas skaitėte Gedgaudo veikalą, tikrai suprantate ką šitai sako apie visų laikų didžiausią tautą) ir mojavimas kūju. Tiesa, save gerbiančiam senoviniui kalviui nederėtų kryžiukų liedinti – jau geriau istorinius vinukus kaldintų, jei nesugeba iš žalvarinių vielučių žiedukų, apyrankių ir kitos bižuterijos dirbinti. Buvo šventėje ir amatų, kurie mūsų mylimiausioje žemėje taip ir neprigijo: šventų abrozdėlių paišymas, dėžėlių šventiems kaulams dirbinimas, dailyraštis, malimas marmurinėmis girnelėmis, vyno kubilų drožyba ir pan. Mūsų protautiečiai šitais vakarų išmislais neapsikrėtė, nes, matyt, kaip ir aš, nemokėjo prancūziškai paklausti kas ir kaip čia darosi.

koliažas apie amatus ir amatininką

ši ponia savaitgalį gal pirmą kartą gyvenime lietuvius pamatė
o tokias gražias lietuviškas juostas audžia

per savo gyvenimą lietuvoje nė karto nemačiau, kad senoviniai kalviai kryžiukus darytų

čia istoriškai nekorektiška foto
viduramžiais moterų neprileisdavo nei prie rašto, nei prie spalvinimo. šunų irgi

vitražisto darbastalis
beje šito vitražisto prototipas su stiklo šukėm žaidė tada, kai lt buvo tik pažindinamasi su plytomis 

Buvo keletas dirbtuvių, kurių net nereikėjo imituoti. Jeigu dar prisimenate, Biotas žinomas, kaip vietinės reikšmės stiklių sostinė. Viena iš daugelio stiklių buveinių įsikūrusi centrinėje gatvėje ir čia stikliai vis dar prakaituoja prie žaizdro, o ne prašmatnius svečius valgydina ir migdo.

ten, aukštu žemiau, yra tamsu ir karšta
ten suaugę vyrai stiklo burbulus vazas pučia

Kita stacionari senovinė dirbtuvė buvo viešoji kepykla. Čia ne ironija ar šiaip mandravojimas žodžiais – Biote yra municipalinė medžiu kūrenama kepykla, kur pirmą mėnesio savaitgalį bei per šventes miestelėnai sueina savo dalykų išsikepti. Istorinės šventės proga kepykloje sukosi pyragų komanda, kurios triūso vaisiais duona buvo vaišinami visi prašalaičiais. Tokio skanumo duonos Prancūzijoje dar nevalgiau..

Artistai. Žinoma, kur jomarkas, ten visokie svieto juokintojai. Tai šen tai ten vis kasnorintais šoko, grojo ar dainavo arba viską darė vienu sykiu. Labiausiai įsidėmėjau tą vietą, kur dainingos mergaitės džiugiai pranešė, kad dabar padainuos Kokiątais dainelę ir mielieji žiūrovai džiugiai sušurmuliavo, o po to visai darniai atitarė tai senovinei dainelei. O štai šventoriuje šposininkai tiesiog žmonėms ant galvų lipo ir vaikus nepedagogiškai pašiojo. Tiems, kurių pasirodymas asmeniškai nepalietė, buvo labai linksma.

 

va taip paėmė ir žaismingai užlipo žmogui ant galvos

jau viduramžiais buvo pozityvių merginų lakstančių šokančių su spalvotais audeklais

Riterių turnyras. Žinoma nenutiko dar istorijoje tokių viduramžiškų linksmybių, kur riteriai negautų pasikarduoti. Gėdijuos prisipažinti, bet turnyro nesulaukėme. Tarkime, mes pacifistai.

Vaikai. Labiausiai užimta šventėjų populiacija buvo vaikai. Vien striksėjimas gatvėmis ant galvos užsimaukšlinus daiktą panašų į šalmą ir įsitvėrus kardą primenantčią medžio pliauską jau stipriai įkvėpianti patirtis. Na o madmozelėms visada saldu į žmones išeiti su princesytės suknele. Vaikams buvo įrengta atskira gatvelė, čia jie žaidė istorinius žaidimus ir kūrė žaidimus apie istoriją. O jei kurie smarkuoliai nepajėgė raimiai nusėdėti dėliodami kaladėles, mokydamiesi gotikinio šifro ar parduotuvėje sverdami šiaudus, tuosyk lėkė kalavijais pasišvaistydami į turnyro lauką. Ten tarp didesniųjų riterių muštynių kautynių likdavo daug gražaus laiko ir daug laisvos vietos mažųjų riterių dūkimui.

kairėje matote dar vieną įrodymą apie lietuvių paveldą viduramžių prancūzijoje

vyksta riterių ir madmozelių gyvenimas

Praeiviai. Viduramžinį ūpą palaikė ne tik aibė gerai organizuotų ir koordinuotų senovinių veiklų, bet ir begalė po gatves šmikinėjančių viduramžių personažų. Senoviškai apsitaisę veikėjai buvo visų įmanomų amžių, dydžių ir luomų: kariai, vaikai, kunigai, senjorai ir madamos, dručkiai, miesčionys, klajojantys linksmintojai, raupsotieji ir gal dar kas nors.

viduramžių žmonės buvo visokio senumo

visokio gražumo

visokių lyčių

visokio kilmingumo

visokio karingumo

visokio nabagumo
o jūs ką galvojote, kad elgetas išrado  Lansbergis beardydamas kolūkius?

Asmeniniai pamąstymai apie senovės simuliacijas ir romantiką

Man tokiose šventėse visų įdomiausi būna šventės dalyviai profesionalai. Nors pati priklausau istorijos žinotojų cechui, bet niekada neturėjau polėkio imti į rankas nespalvoto lino atraižų ir eiti žaisti istorijos. Todėl man galva dūzgia nuo egzistencinių klausimų žiūrint į žmones taip besiveržiančius į senovę, su pasimėgavimu blizginančius sunkius šarvus ar daigstančias jau kelis šimtmečius nebemadingas sukneles. Kas tokius žmones traukia į viduramžius ar bet kurią kitą senovę? Ką jie atranda persirėdę seniai išmirusiais (o gal niekada ir negyvenusiais) personažais? Kokie biesai juos veja ieškoti savo vietos būtajame laike?

Aš tokių persirengėlių mažumėlę bijau, nes įtariu, kad jie apsikrėtę romantika. Romantika yra blogiausia kas gali nutikti sveikam protui. Kita vertus, jeigu jau taip tikrai nuosekliai perknisti visą prieinamą informaciją, adekvačiai vertinti šaltinius ir gebėti susisteminti daugiaumažiau artimą realybei pasaulėvaizdį, įtariu atšoktų noras gyventi bet kuriais laikais (esamasis irgi skaitosi).

senovė susitinka sportbačius

Post moralum. Čyrai pavydėjau vaikams. Savo laiku būčiau uždususi nuo laimės tiek gatvėmis prasinešti su princesytės suknele, tiek pamosikuoti mediniu kardu. Kaip ir prancūziškiems šių laikų vaikams, nė trupinėlio nebūtų skaudėję galvos kiek tame dūkime viduramžių tema yra istorinės tiesos.

Post scriptum. Jei užtekote kantrybės perskaityti iki pat galo, čia jums prizas – mokslą populiarinantis filmas apie atsakingą požiūrį į renesansines muges: