Yra tokia Prancūzija, kur vietinis vynas yra obuolių sidras

Pas-de-nom miestelyje užeiname į vyninę. Tvarkinga, tvirtai suręsta vyninė: yra čia ir dekoratyvinių vyno statinių, kaugės kartoninių ir medinių vyno dėžių, pašaliuose sušluoti apmusiję vyno buteliai, net tikras vyno rūsys prikabintas. Mes jau daugiau nei metus Prancūzijoje gyvename. Protokolą tokiose vietose žinome. Pasižvalgome privačia tvarka, o tada pasidomime vietiniu vynu. Mus atveda prie lentynos su obuolių sultimis ir sidru. Kol galvoju kurį žodį sumaišiau, manasis geografijos enciklopedija sumoja, kad iš tikrųjų čia vynuogės neauga..

–     O jūs kurį labiau mėgstate? – klausia mano mielas apvalaino vynininko. Čia jo genialus ėjimas, kai pradedame mindžikuoti ties keliais panašios vertės ir palyginamo skonio sprendimais.

–        Man labiau patinka saldus – sublizga vynininko akys.

–     Tai vieną saldaus. – o slapta barbarų kalba priduria – brutalaus paimsime kitame miestelyje, kitoje vyninėje.

atrodo, kaip tvarkinga kaimo vyninė, o priešakinėse lentynose - sidras

Nuvažiavome iki kito Prancūzijos kranto. Sušalom. Dar kokius dvidešimt septynis ar visus trisdešimt du kartus kraipėme šviesias galvas kas čia per Prancūzija, jei vietinis vynas daromas iš obuolių sulčių, laukai lygūs-lygūs, miesteliai fachverkiniai, o prie jūros vėjai kaip pasiutę plaukus šiaušia.

iš patirties sakau - čia visai ne prancūziška jūros pakrantė
tokio vėjo prancūzijos pajūryje irgi nebūna

Jau beveik snaudžiau užliuliuota dienos įspūdžių ir gražumo, kad važiuojame per tokius lygius, per tokius žalius laukus.

–        Pravažiavom! – mano Mielas įžūliai įsiveržia į tą tuojtuoj pamiegosiu saldumą – Apsisukt?

–        Ėė nuu, gal kitą kartą..? – mintyse priduriu – iš kur tiek nepamatuotos energijos ir entuziazmo? Duok mylimam žmogui ramiai pamiegot, ar ką...

O jis vis dėlto apsisuka ir nusuka ten link, kur rodo šleivas užrašas CIDRE. Tuo keliuku važiavome tiek, kad nebeeitų pasididžiuoti savo purizmu:  aš nevalgau-negeriu pakelėj augusių dalykų.

čia jau pakartotinė, smulkesnio mastelio nuoroda

taško informacinė lenta.
spėju, kad jos kairys elementas panaudoti nuorodai

Mus pasitikęs gaspadorius buvo kaip ir tas stendas – stabilus, bet.. toks sveikai (tarkim) nevalyvas.
Prancūziškų taškų protokolo mes nemokam.. Mus pavadina į statinių priritintą daržinę ir palieka vėpsoti, kol pats kuičiasi tarp tų statinių, kažko įsipila, išpila, paragauja, išlieja vėl prilieja. Žiūrim. Nelabai suprantam kas vyksta. Per mažai prancūziškų žodžių mokame, kad pasiteirauti kas čia dabar bus. Galiausiai ateina mūsų eilė. Siurbčiojam iš tos pačios vienkartinės stiklinės, kuri ką tik atidirbo gaspadoriui (apie ankstesnes jos darbo pamainas pabrėžtinai negalvoju). Sifiliu gi neserga –   pasidrąsinu visoms baciloms atsparia lietuviško kaimo išmintimi.

gamybinės-prekybinės daržinės interjeras

esu aš mačius ir sklepų ir daržinių, bet tokioj vietoj apsiperku antrą kartą.
visokių keistų dalykų žmogus tuose užsieniuose išmoksti

Visos statinės 2013 metų. Kiekvienoje jų obuolių sultys skirtingai pažengusios link sidro konsistencijos. Pradedam tiesiog nuo sulčių. Kaštavoju nedrąsiai – man gi šiltnamio mergelei nebūna nerūgščių sulčių, o obuolius valgau tik saldinius ir tik nusilupus skūrelę. Bet raukytis neprisieina. Sultys gardžios ir gaivios. Po to gėrimas vis labiau brutėja. Kiekvieną stiklinę palydžiu klausimu ar čia jau sidras? Vyndarys kas kart mykia apie proceso pakopas ir baigties neapibrėžtumą. Obuolių gyvybės vanduo buvo vienintelis dalykas, kur aiškiai buvo įvardinta kas yra kas. Šitas buvo gerulis – švelnus ir minkštas. Lengvai nusliuogė gomuriu nepalikdamas jokių šnapso smarvelės pėdsakų.

paskutiniame plane obuolių malūnas, o visą kitą patys suprantate

Vyndarys suprato, kad šitie balti žmonės nieko nesupranta apie sidrą, todėl nusivedė į kitą daržinę parodyti iš kur tas atsiranda. Pakeliui buvome supažindinti su sidrine obelim, kriauše ir rožiškai žydinčiu persikėliu. Antrojoje daržinėje buvo dar daugiau bačkų, naujam derliui atidėtų apmusijusių butelių (tarkim, kad juos praskalauja prieš vakuojant), plastikinių talpų ir senamadiškas mechaninis obuolių priespaudas.

pernykščiai sidriniai obuoliai. matyt, palikti tyčia. parodai

Mes sužinojome. Sidrui auginami specialūs obuoliai. Tokie ale lietuviški laukiniai – mažiliukai ir be spec apdorojimo nė kiek nevalgomi. Vyndarys turi du hektarus obelų, kurios dar nežydėjo. Sodybos kampe tupinti pašiūrė yra obuolių malūnas. Sumalta obuoliena kelias dienas slegiama minėtame senamadiškame kubile. Tada ištekėjęs gėris išlaistomas po plastikines taras, tada po medines statines. Ir ten būna kol atsiranda sidras. Vyndarys tyčia procesų neforsuoja, rezultato nefiltruoja, nesaldina ir negazuoja –palieka gamtai atrištas rankas subrandinti labiau saldų ar labiau brutalų sidrą. Jis tik įvertina kas gavosi ir ant etikečių pažymi į kurią pusę labiau sidras pakrypo. Dar ant sidro butelių surašo derliaus metus, saldumo-brutalumo laipsnį, statinės numerį, savo vardą pavardę, mažu dar ką nors.

Paėmėme pernykščio kriaušių, 2011 labiau vaisinio ir 2012 labiau brutalaus sidro. Ir dar butelaitį sidro acto. Kadangi nerado užvakuoto acto butelio, tai tiesiog iš statinės papildė degustacijų butelį. To acto, tai kaip didelė draugams pavydėjau. Po Prancūziją geriausia blaškytis automobiliu (idealiu atveju su priekaba), o ne su skrumnučiais rankiniais bagažais.. 

čia būna obuolių sidro actas

Asmeninė nuomonė. Pabrėžtinai negerdavau to obuolinio limonado su laipsniukais. Nei skanus, nei orus gėrimas. Pasirodo tie spalvoti kalnapilio marmaliukai su sidru turi tiek pat bendro kaip igrystoe su šampanu. Tiesa, man, kaip, panelei su daugiau-mažiau švariomis panagėmis, sklandžiau gėrėsi sukultūrintas sidras iš vyninės. Sidras iš daržinės buvo sodrus planktonu ir praturtintas kaimo kvapu. Turėtų skaniai kliunksėti su kokiomis kopūstuose troškintomis dešromis.

Ir dar vis negaliu savim atsidžiaugti, kad susikalbėjome su gaspadoriumi. Pritrūko prancūziškų žodžių išklausinėti kurių ne kurių detalių, bet jaučiamės viską supratę ką mums norėjo pasakyti.

Istorijos moralas. Neklausk beįmingančio žmogaus ar sukti iš kelio ir tuo labiau neklausyk jo stabdymo!