Žibučių žygis

Pavasaris gali apsirėdyti kokiais tik nori žiedais, bet nebus pavasario, pakol žibutėm nepražįs šilelių šlaitai. Apie pernykštes žibučiu paieškas pasipasakojau pas Deimantę va čia. Šiemet žinojome į kurią pakalnę keliauti pavasario ieškoti. Pakeliui teko pripažinti, kad kol šiaurėje lydžiausi dėl šitokio gražumo magnolijų ir kitų žieduotų medelių, pietuose pavasaris visai iš kraštų išėjo – rodos visi Žydrosios pakrantės pašaliai pražydo.

Gorbio

Šitas žygelis buvo ypatingas ne tik tuo, kad žinojome kur ir ko einame, bet ir tuo, kad ėjome be jokių moralinių įsipareigojimų. Geras dalykas yra užlipti aukščiau nei galėtum ir nueiti toliau nei norėtum, bet kaip saldu liuoksėti kalnų takeliais pasidžiaugiant kiekvienu žydinčiu medeliu, rankiojant kankorėžius, o pietų sumuštinį pagardinti pokaituko posmu. Salduma.

kai mes pradėjome savo žygelį, Gorbio buvo dalinami medaliai už nuveiktus dienos darbus

o mes su niekuo nelenktyniavome,
todėl turėjome gražaus laiko atsižiūrėti į šitokius gražumynus

ne viskas kalnuose žibutėm klota
pietinis kalno apėjimas žiemą buvo nušliaužtas lietų

liuoksėdama šitais takeliais aikčiojau tankiau nei paryžiuje

gi sakiau, kad žydi viskas kas netingi

o kai kurie smarkuoliai imasi žydėjimo dar nespėję pernykščių uogų išbarstyti

o jūs irgi matot besikvatojančią trobą?

einam toliau

o šitoj vietoj kaip šaukiau dainavau apie šilelio šilelio šlaitus

sainte-agnès pažiūrėjome iš saugaus atstumo ir apsisukę ant kulno patraukėme iš kur atėję

grįžinėjau pasikankorėžiaudama

ir dar saujelė mažesnių - kankorėžiai visada prie ūkio susigadija

Maždaug prieš metus kalnų takutis tarp Gorbio ir St. Agnes buvo mūsų pirmasis išėjimas į kalnus. Tada dūšioj spurdėjo atradimo džiaugsmas. Dar tik pratinomės prie Žydrosios pakrantės ir nekantru buvo kiek ir ko mes čia pamatysime. Dabar laiko Prancūzijos rivjeroje turime tiek pat, kaip ir prieš metus manėme turį – iki einamų metų galo. O nuotaikos visai kitokios. Ėjom žibučių, kaip pernai, o daugiausia minčių užėmė tai, kad ateinančiais metais pavasario jau nebe čia ieškosime. Pričiupau save beįsižiūrinčią į viską ne kaip į pirmą kartą matomą stebuklą, o kaip grožį su kuriuo teks atsisveikinti. Prisiminiau, kaip Kažkastaisten iš Varnų salos skabė šukoms dantukus ir apraudojo vasaros baigtį dar nė nespėjus įpusėti atostogoms. Durniuks.

na žininoma, kaip be katinų