Rotšildų vila. Tegu raškažius liejasi laisvai

Į Rotšildų vilą (Villa Ephrussi de Rothschild, oficialiai vila priklausė vienai Rotšildaitei, bet kadangi ji statyta už iš tėvo paveldėtas lėšas, tai nebus didelio nesiskaitymo su teisybe, jei ją vadinsiu Rotšildų vila) nukreipiau bent kelias svečių pamainas, kol galiausiai neištvėriau ir pati nuėjau patikrinti kas ten per raškažius veisiasi. Ilgiau nei metus apsimečiau, kad didžiuojuosi: „manęs tai tokiosvisokios nulaižytos, turistų numindžiotos vietos nedomina.. ai žinote, tiesiog ne lygis.. o dar ir bilietas brangus..“. Kad to išdidumo nepasirodytų per maža tą vietą nuosekliai vadinau Rotšildų ferma. Ir skamba oriau ir mano valstietiškai prigimčiai suvokiamesnė sąvoka.

tikrai tas namelis nėra neaprėpiamo dydžio, bet gi ir vadinasi vila, o ne rūmai

Kaip ta vila atsirado ir kas tokia buvo Beatričė Eprusienė Rotšildaitė

Beatričė gimė 1864 m. rudenį – tuo metu mūsų tauta tvarstėsi sukilimo žaizdas ir nusiteikinėjo pogrindinei lietuvybei. Ūgtelėjusią mergaitę rašto ir kitų dalykų mokė namuose, bet ne prie ratelio palinkusi mama ir ne paslapčiom, ir net ne lietuviškai, mat Beatričei nusisekė gimti tokioje šeimoje, su kuria skaitėsi visokieten carai, karaliai, grafai, baronai ir mažne visi pasaulio galingieji ir turtingieji. Tuo metu ant svieto buvo labai nedaug turtingesnių padermių už bankininkų Rotšildų gentį.

Kol dar nespėjote labai smarkiai supavydėti Beatričei laimės nesimokyti graždankos, priminsiu, kad tais laikais auksinio jaunimo sluoksniuose nebuvo mados piktybiškai taškyti tėvų pinigus, gyventi vakarėliuose ir po bikiniu blaškytis nuo vieno blizgaus viršelio ant kito. Tais laikais vaikai žinojo savo pareigas. Devyniolika metų užgyvenusi Beatričė ištekėjo už teisingos partijos: vos penkiolika metų už save vyresnio tėvo draugo Mauricijaus Eprusio (Maurice Ephrussi). Ponia Eprusienė gyveno plačiai ir turtingai, bet nebūtinai pabrėžtinai laimingai (tas saldus žinojimas, kad ir turtuoliai verkia..). Vaikų jiems nesigavo, o vyras vis nuosekliau ir vis nesėkmingiau lošė. Kai pradėjo matytis, kad šeimyninė (ne)laimė gali baigtis bankrotu Beatričė ėmė ir išsiskyrė. Po metų, 1905 m. mirė Beatričės tėvas. Tada prasidėjo Beatričės, kaip laisvos ir neįsivaizduojamai turtingos moters gyvenimas.

baronienės sklypas yra pusiasalio kojelės gale prieš jo iošplatėjimą į dešnė
toks stambesnis baltas plėmukas. radote?

Cap Ferato pusiasalyje sklypą žiemos sodybai baronienė nusipirko 1906 m. Sakoma, kad paskubėjo nutverti akmenuotos žemės gabalą tarp žydrų vandenų, kai tik suuodė, kad ir Belgijos karaliui Leopoldui II jis parūpo (šitas užsienietis tuo metu jau turėjo nemažai prancūziškos žemės Cap Ferate ir pusiasalio prieigose). Kas statėtės namą, žinote, kad geras sklypas yra tik trečdalis geros pradžios. Beatričė privargo kol atrado jos vilos vertą architektą. Visokios ten tarptautinės premijos bei Paryžiuje pastatydinti rūmai baronienei nebuvo įrodymas, kad architektas ne idiotas. Oficiali info sako, kad madam pavarė ir tokius vardus kaip: Claude Girault bei Henri-Paul Nénot (jei ką, neišsigąskite – man šie vardai irgi skamba tiesiog prancūziškai). Galiausiai atsirado vyras pajėgiantis įgyvendinti baronienės fantazijas bei užgaidas (jei turite silpnybę pasakojimo esmės nekeičiančiam konkretumui, tas laimingasis buvo Jacques-Marcel Auburtin). Vilos statybos pradėtos 1907 m., o po penkių metų čia jau buvo veikianti žiemiavietė.

Kaip toje viloje Beatričė žiemodavo

Gal jau kažkurioje vietoje užkliuvo atsitiktinės užuominos apie žiemą. Negi pamiršote, kad prieš šimtą metų Žydroji pakrantė buvo atrasta kaip idealus žiemos kurortas? Ir visai suprantu kodėl – pabandykite jūs kada paturistauti prie trisdešimtkelių šilumos apsitaisę pūstais sijonais ir/ar išeiginiais vilnoniais švarkais. Iš asmeninės patirties (į patirtį pūstas sijonas neįskaičiuotas) sakau – vasara šiltuose kraštuose yra nuožmus metas.

Žiemomis Žydrojoje pakrantėje nusėsdavo visa Puikiosios epochos grietinėlė, tad Beatričė turėjo pakankamai prabangos dalykuose išprususios auditorijos, kurios ne gėda į svečius pasikviesti ir kas čia turtingiausias pasirodyti.

Beje, nesmarkiai apsirikau užsimindama apie Rotšildų fermą. Baronienė, kaip save gerbianti oligarchų pramotė, mylėjo visokius gyvuliukus ir savo viloje laikė zoologijos sodo elementų. Parkuose aristokratiškai laikėsi gazelės, ponišku naminiu gyvenimu mėgavosi smulkesni gyviai: nuo žuvyčių iki primatų. Beatričės artimiausi gyvuliukai buvo pora beždžionių, mangustas ir pudeliukas. Madam atsakingai žiūrėjo į savo augintinių gerovę bei saugumą, todėl juos prižiūrėti buvo patikėta generolui, ankščiau saugojusiam patį carą. Iš pikantiškesnių gyvuliukų gyvenimo detalių galiu paminėti, kad baronienė savo pudeliukams buvo suorganizavusi tokį vestuvių balių, kad didžioji dalis pasaulio nuotakų net įžūliausiuose svajonėse apie tokį nedrįsta užsiminti.

porcelianinis šunytis-žiurkytė greta pudeliuko foteliuko ir pora normalių vilos gyvuliukių

Laisvu nuo svečių priėmimų ir svečiavimosi laiku Beatričė pavažiuodavo iki Monako ką nors azartiško sulošti. Čia vardan bendro įdomumo, galiu priminti, kad senovėje moterys buvo saugomos nuo neigiamo adrenalino poveikio ir į lošimo namus neįleidžiamos. Monakas nuo pat savo užgimimo neturėjo nei gėdos nei sarmatos, todėl visos baronienės čia galėjo lošti kiek širdis ir palikimas leidžia. Beje, užsilošus iki vėlumos, Beatričei nereikėjo baladotis pakrantės serpantinais į Cap Feratą – ponia ir Monake turėjo nekilnojamo turto.

Ką gražaus galima toje viloje pažiūrėti

Šiandien po Puikiosios epochos prašmatnius salionus ir miegamuosius gali pašmikinėti visi paprasti turistai, išgalintys susimokėti 14 eurų. Girdėjau keletą atsidusimų, esą nedidukė ta vila. Ach tie versalių, šenbrunų ir  kitų brandenburgų išlepinti žmonės. Gal kiek kitoks įspūdis apie Rotšildų vilą susidarytų, jei apie ją pagalvoti ne lankytinų, o gyvenamų objektų kontekste.

Gyvenamosios ir parodomosios vilos patalpos rikiuojasi ratu aplink vidinio kiemo įspūdį sudarančią priemenę laukiamąjį. Visos patalpos prifarširuotos grožio ir meno. Vilos interjere dominuoja natūralios medžiagos: medis, gobelenas ir porcelianas.

čia ponai ir ponios pasikeisdavo pirmaisiais vakaro reveransais ir įtūpstais

Puošniai žiemodavo baronienė. Kambariai kaip dera apstatyti senoviniais baldais: šilkais apklotomis lovomis, gobelenais trauktomis sofomis, kėdėmis su paauksuotomis kojomis, paslaptimis pripenėtais sekretais, porcelianu nukrautomis indaujomis ir kitais baldais pagal poreikį.

vilos interjeras minkštas ir pūkuotas, bet, sakyčiau, saikingai

tikrai,  viduje labai gėlėta. bet gi vila buvo baronienės, o ne barono 

Baronienė ne šiaip gražiai ir patogiai gyveno, jai pagal statusą priklausė turėti einamiausius meno ir grožio artefaktus. Jei kuri siena neišpaišyta nuogais berniukais, plikomis moterimis ir gėlytėmis, tai ji bus tolygiai padengta paveikslais ar gobelenais. Rodos kiekviename vilos pašalyje rasi ką nors porcelianinio: nuo tokių buitinių dalykų kaip lėkštės-bliūdai ir puodukai iki dalykų pretenduojančių į meną: žmogiukų ir gyvuliukų figūrėlės, šeimininkės skonį bei perkamąją galią liudijančios vazos, na ir tokios smulkmenos kaip nevystančios gėlytės ant židinio atbrailos.

ponios miegamasis

Tuo metu padoriuose namuose buvo priimta turėti ir rytietiškų dalykų ekspoziciją, liudijančią apie šeimininko platų akiratį ir susigaudymą suvenyrų rinkoje. Kaži ar neliūdna japonams grožėtis šventyklos durimis dekonstruotomis į ant sienos pakabintą diplomą „žiūrėkite, koks aš madingas ir turtingas“?

idealu - rytai, porcelianas ir gera nuotaika viename

Milijonų žinoma verti vien vaizdai pro vilos langus – kairėje ir dešinėje vanduo, tiesiai prieš akis parkas su fontanais (nebegalvoju, kad iš Pašilaičių užmatyti tolius iki pat Gariūnų kaminų yra geriausia kas gali nutikti vaizdui pro pro namų langus).

kai tokie vaizdai pro langus, tai užuolaidų ir iš vis galėtų nebūti
bet ką aš varguolė suprantu

Apie visus tuos vilos parkus ir sodus

Pati vila išties grakšti ir puiki, bet drįsiu sau leisti pasisakyti, kad už vis žaviausias šios vilos dalykas yra parkas, tiksliau parkai. Vilos sklype sukomponuoti net devyni skirtingų rūšių parkai. Ech laimingos buvo tos gazelės, kurios jais džiaugėsi ištisus metus. Žiūrėkite ir džiaukitės.

ispaniškai sutvarkyti žalumynai

florencietiško parko atraminiai taškai

o čia keli šmotai iš lapidariumo repertuaro

japoniukas nedidukas, bet turi viską kas priklauso: inkilėlių, tiltelį, bambukų ir panašiai

kaktusų džiunglės egzotikos sode

iš provanso sodo nieko įdomaus nenufotografavau - labai jau ten viskas matyta..

po savaitės rotšilduose bus švenčiama rožių šventė. ruošiasi vyrai

Iš visų parkų pats svarbiausias yra Prancūziškasis. Jį kuriant dirigavo pati baronienė. Iš jos patirties, pradedantiems sodininkams galiu patarti kad daug efektyviau vizualizuosite savo idėjas ne paišiukais ant popieriaus, o pievelėje numatomų tujų vietoje sustatydami kaimynus. Norint nustatyti kur geriausiai žiūrėsis baseinas sklype pastumdykite kuopelę vaikų, nusitvėrusių mėlynos audeklo gabalą. Na, principą supratote?

pačios baronienės sudiriguotas prancūziškas grožis su į taktą šokinėjančiais fontanais

gražiai tie fontanai šoka, bet apelsinai vistiek gražiau žydi

P.s. išsiblaškėliams priminsiu, kad Žydrosios pakrantės gruntas yra kaip reikalas kietakaktis. Tenka atsakančiai paplušėti norint ant uolų įsiveisti kad ir banalų alyvmedyną. Prieš renkantis sodinukus čia aimanavo sprogdinamos uolienos ir vyko masinis žemės suvežimas.

Asmeninis įspūdis

Nepasididžiavau rašinėlį pradėti nuo daugiau nei metus trukusio išdidaus atsikalbinėjimo eiti pažiūrėti Rotšildų vilos. Tai dabar galiu pabaigti tos savo didybės viešu susipakavimu. Vila tikrai nėra rūmai. Ir mano kuklia nuomone, tame jų grožis ir puikumas. Vilos interjeras nustebino savo grakštumu ir lengvumu. Net XIX a. gėlytėmis aplipdyti porcelianai atrodė grakščiai ir apžiūrint juos dūšios nepykino nuo persaldinto sentimentalumo, sėkmingai tarpstančio Lietuvos dailės muziejaus vazonuose. Viloje nesužiūrima daugybė minkštų angeliukų, padykusių ir drovesnių mergaičių, nuogakrūčių moteriškių, kurią nors iš minėtųjų pabučiuot besitaikančių jaunikaičių, bet visos šios cukrumi papudruotos jausmingos dekoracijos yra subtiliai suvaldytos ir jų dainuojamas juslingumas neišvirsta į vulgarų sentimentalumą.

Žinoma, vaikštinėjant po šitokių bagočių namus kirba visokie paįsivaizdavimai kaip šie salionai atrodė, kai čia susirinkdavo pulkas ponų ir ponių. Ir visi buvo tokie gražūs. Mano valstietiška galva laisvai gali paįsivaizduoti bajorišką gyvenimą lietuviško kaimo purvyno kontekste, o vat pasaulinio lygio visų laikų ponai jau išpuola už fantazjos ribų. Net ant DawtonAbey nepavyksta tvirčiau užsikabinti (o šiuo metu gyvenime taip trūksta kokio kiniukio su keliais atsilikusiais sezonais..) – toks gražiai aprėdytas, bet neadekvačiai komplikuotas ir priintriguotas reikalas. Žiūriu kaip kokių egzotiškų gyvūnų gyvenimo kronikas, bet širdies per daug negraudina.

Girdėjau kelis pasiklydusius atodūsius, kad mažiukai tie Rotšildų parkai. Taip, Monako Japoniškas sodas didesnis ir spalvingesnis už japoniuką priglaustą Rotšildų viloje. Taip, to paties Monako egzotiškas sodas yra keliolika kartų stambesnis ir dygesnis už čionykštį kaktusyną. Vos už poros šimtų kilometrų už kelių mėnesių kvepės bekraščiai levandų laukai, šalia kurių trys levandų lysvės Provanso sode atrodo tikrai ne stebuklingai. Toli nevažiuojant galima prisižiūrėti tiek ir dar tiek visokio senumo ir visokio didumo alyvmedynų, tai vėlgi tas penkių alyvmedžių gojelis ne kažką.. O bet tačiau parkai man nepasirodė mažiukai, nes aš tokia visa galvota ir nepamiršau, kad tai vienos ponios atostogų namelis su sodu. Ir sodai sumanyti privatiems pasivaikščiojimams ir pasisėdėjimams, o ne masiniams proletarų piknikams. Netgi drįsiu sau leisti patetiškai aiktelėti, kad į tokį aikštingą sklypą sukišti tiek skirtingų parkų bei sodų koncepcijų yra tiesiog genialu!

Summa summarum: Rotšildų vila yra tarsi paprastiems žmonėms turistams paliktas praviras langelis į Žydrosios pakrantės čiabuvių prabanga pertekusį pasaulį. Manyčiau derėtų džiaugtis, kad atėjo tokie laikai, kai ir baudžiauninko proanūkis gali grožėtis tais pačiais daiktais, kuriais džiaugėsi ir savo buitį puošė pasaulio turtingiausi iš turtingiausių.

Ypatingai rekomenduoju žmonėms, iš atostogų reikalaujantiems gražių vietų.