Apie vestuves be baltų balandžių ir kitų amžinųjų vertybių

aosciatyvi nuotrauka. asocijuojasi su mano noru pasimaivyti apie pasoginę suknelę

Pasoginę, iš mamos jaunystės paveldėtą suknelę į šiltus kraštus pasiėmiau, nes labai gailu pasidarė ją vieną tamsioje spintoje palikti. Daugiau nei metus ji kabojo sau tyliai prancūziškos spintos patamsyje, pakol Turkė (vardas pakeistas) ir Prancūzas (vardas pakeistas) sugalvojo apsiženyti. Labai gera proga parodyti pasauliui kokią suknelę mano mama pasisiūdino vaikščiojimo į šokius proga. Bet istorija tai visai ne apie suknelę.

Apart gerumo žmonėms pasirodyti, buvo atrakcija ir pažiūrėti kaip Prancūzijoje apiforminami vedybiniai reikalai. Tai žinokite, neatrodė viskas perdėm rimtai. Kaip lengvabūdiškai į santuoką žiūri prancūzai aiškiai rodo jau vien tai, kad čia gailima betono kokiems atsakingesniems santuokų rūmams supilti. Merijoje vestuviniams reikalams išskirta viena aktų salė. Kitas akibrokštas – svečiams nedaroma spaudimo rodyti deramą pagarbą jubilijatams pastovint, pakol jie ten viską sutiks ir pasirašys. Visi, kam užtenka vietų, pasėdi beveik patogiau nei kino teatre. Dar daugiau – jaunieji irgi turi savo foteliukus. Ir visų visų įžūliausia – už apženyjimą atsakingos tetos irgi sau kaip kokios merijos biurokratės ceremoniją praveda sėdėdamos už išeiginio ofisinio stalo. Apie tas tetas dar norėčiau pridurti, kad jos, rodos, nė kiek nesusivokia kokio kalibro ceremoniją apiformina. Aprašomoje vestuvėje veikė dvi neatsakingai jaunos tetos, kurioms dar reiktų pagyventi vieną kitą dešimtmetį, kol pasieks tikrąją tetų konsistenciją. Abi patingėjo susivelti jei ne kuodą, tai bent grifką. Jei ir blakstienas kiek patušavo, bet ryškiai pagailėjo šešėlių, lūpdažių, pudros ir visų kitų spec priemonių, sukuriančių atsakingai į balių susiruošusios tetos veidą. Pasipuošė išlygintu ofisiniu kostiumėliu. Kur matytas toks aplaidumas??!!!

Taip, ne visada apie balių galima spręsti iš salės ar tetų kostiumėlių. Bet šį kartą ceremonija ir buvo tokia, kaip viskas atrodė iš pirmo auditorijos nuteikimo. Tetos pasirodė, po to, kai visi patogiai įsitaisė raudonu pliušu trauktuose kėdėse, pažiopsojo į kasetines lubas, paplepėjo su artimiausiais kaimynais ir dar spėjo mažumėlę panuobodžiauti. Atėjo sau patenkintos gyvenimu ir gerai nusiteikusios su paradinėmis šypsenomis. Visai ne solidu. Ir nė lašelio iškilmingo graudulio. Ceremonijos metu nebuvo nė užsiminta apie balandžius, tyrą meilę, amžiną laimę ar kokį kitą už širdies stveriantį pasaulio gėrį. Vietoj amžinųjų grožybių vertybių padavė buitinės prozos: ale sutuoktiniai atsakingi už savo palikuonis, pakol jie nepatampa savarankiškais pilnamečiais; sutuoktiniai tolygiai dalinasi tų palikuonių išlaikymo ir prižiūrėjimo kaštus ir pan. Vardijami sutuoktinių įsipareigojimai pagrįsti konkrečiais skyriais ir straipsniais. Jėzusmarija, in what universe šventos šeimos vertybės aprašomos įstatymais!

Toks neatsakingas vestuvinės procedūros scenarijus ant nerimtumo patraukė ir jaunuosius. Ypatingai jaunąjį. Garsiai pasakę savo taip, abudu jauni ir gražūs pakilo iš fotelių pasirašyti popierių. Abu taip neatsakingai gerai nusiteikę, besišypsodami. Jaunoji mažiau pasidavė lengvabūdiškai prancūziškų vestuvių nuotaikai, tai tiesiog suraitė savo turkišką parašą be spec pasirodymo. Už mano mielą aukštesnis Jaunasis (patikėkite, tokių žmonių sutinku ne kas dieną ir net ne kas antrą) priklaupė tuo pačiu reikalu. Priklaupė anaiptol ne iš pagarbos svarbiausiam gyvenime parašui. Tiesiog vardan buitinio patogumo. Matai stalas pasitaikė gal kiek žemesnis nei vidutinio ūgio. Viena iš tetų atsiprašė už to stalo nepakankamą ūgį. Jaunasis nusišypsojo ir nesureikšmindamas nelaimės palinkėjo pasitaisyti .. kitą kartą.

Po to vyko šampanas, čipsai ir jaunųjų pasveikinimas ant Observatorijos kalno. O taip, prancūzai ne tik lengvabūdžiai, bet ir naudojasi tarnybine teritorija asmeninėmis progomis. Į programą buvo įskaičiuota: geras oras, puikus vaizdas ir pabrėžtinai didelė astronomų koncentracija ir jaunųjų mokslininkių mūšis vardan jaunosios puokštės. Vakarinė dalis vyko miesto pašalyje privačiame sode. Vestuvinis tortas buvo padarytas iš plikytos tešlos bulkučių su kremo įpurškimu, kad tie bundeliukai laikytus vienoje krūvoje jie buvo dosniai perlieti cukrumu. Spėju, kad šitą saldų dantų atblombavimo prietaisą išrado koks apsukrus dantistas. Šampanas (būtent tas šampanas, kuris auga Šampanėje, o ne koks nors neatpažintas putojantis alkoholis) liejosi laisvai. Čipsų gana greitai pritrūko. Nepaisant tolydžio vis mažiau slepiamo alkio, tortas taip ir liko iki pusės paragautas. Ne, važiuodami namo Macdonaldo restorane nestabtelėjome. Nebuvo kaip patogiai prisiparkuoti. Grįžę pasišildėme šaldytą lazaniją. Tą pačią, kurią parnešus į namus, mano Mielas atlaikė paprotinimo seansą apie tai, kad šaldytų pusfabrikačių mes nevalgome ir jis pats sau irgi nevalgo, nes MES tokių dalykų nevalgome.

Va tokia pokeistė vestuvinė istorija be jokio konkretesnio moralo. Na gerai, galima mandagiai priminti apie taip, kaip pavojinga atsipalaiduoti iki juokavimo konsistencijos tvarkant vestuvinius popierius.

P.s. jaunoji atrodė išties žavingai.