Utelė ir Utelės Madona

Neišsigąskite, blogas nepersikvalifikavo ant biologijos ar parazitologijos. Kalba vis dar eina apie Žydrąją pakrantę ir jos apylinkes.

Į Utelės Madoną (Le Madone d‘Utelle) būtinaibūtinai reikėjo nuvažiuoti jau vien dėl vardo. Seniai buvau įsidėmėjusį šitą kontraversišką šventos vietos pavadinimą. Šį kartą Utelę markeriu įrašėme į parodomojo pasivėžinimo kalnais maršrutą. Truputėlį rizikavome veždami svečius į vietą, kuri mus pačius domino tik dėl savo pavadinimo, bet neapsirikome.  Apsirikome čia neužvažiavę ankščiau.

važiuojant šiuo keliu paprastai mūsų svečiai aikčioja, stebisi ir biškiuką gąsdinasi
dabar jau mokėsime suduoti dar didesnę kalnų dozę

Utelės miestelis nedidukas, bet gyvas. išoriniai gyvenimo požymiai: vaikai ir skalbiniai

esama tam tikrų laiko ėduonies apnašų, bet jos tokios prancūziškai sužiūrėtos

čia tiems, kas nežinojo, kad rozmarinas yra gėlė

tiek tos Utelės ir tėra

Pats Utelės (Utelle) miestelis labiausiai nuo kitų skiriasi tik savo lietuvišku vardu. Nereikia būti Gedgaudu, kad suprasti kas čia ir kaip. Seniaiseniai, kai dar lietuviai valdė visą pasaulį, kažkuris iš mūsų protėvių milžinų pažiūrėjo nuo kurios tai viršūnės į mažuliuką protoprancūzišką apgamuką ant kalno šlaito ir tarstelėjo: kas čia per utėlė? (gal ir nelabai mandagu buvo imti ir garsiai taip pasakyti, bet ką padarysi, kad iš toookių aukštybių dalykai atrodo kaip atrodo).

Utelės kalną ir jo gyventojus iš tolo apžiūrėjome pernai rudenį (pilnas ėjimo aprašas čia)
jaučiu, kad mūsų didingiems protėviams matėsi dar mažesnis miesteliukas

Utelės Madona yra aukščiau miestelio. Į ją geriausia važiuoti nedidele mašina su kalnų jau mačiusiu vairuotoju. Kai labai reikėjo, prasilenkėm ir su džipu, bet nebūtinai pakrykštaudami iš entuziazmo. Manyčiau, kad daug saugiau, smagiau, sveikiau ir ekologiškiau būtų viršūnę pasiekti savom kojom. Mūsų svečių kojos dar tik žengė pirmuosius žingsnius kalnų takeliais, tai šitą pramogą pasilikome kitam kartui.

sanktuariumo kuklumą su kaupu kompensuoja dramatiška scenografija

Utelės Madona nuo devinto amžiaus yra šventa vieta. Pirmą kartą čia pasimelsti sumanė artais ispanų artais portugalų jūrininkai. Įsivaizduojate, kokia turėjo būt audra, kad juos užneštų į 1194 metrų aukštį - visai nekeista, kad kilo noras pasimelsti. Per tūkstantį metų susiformavo stiprus įprotis melstis Utelės Madonos šventovėje. Dabar piligrimai ir maldininkai-mėgėjai gali apsitarnauti santūrioje, XIX amžiuje sumūrytoje bažnytėlėje. Šis pastatas šventas savo istorija ir stebuklais, o ne architektūros viražais. Įtariu, kad žmonės tiesiog tingėjo užgabenti pakankamia statybinės medžiagos kam nors didesniam ir įspūdingesniam. Kita vertus, beprasmiška buvo ir stengtis – jokios architektūrinės mandrystės nebūtų peršaukusios kalnų panoramų didybės.

žmonės čia įprato melstis panaimarijai, o ši įprato vis ką stebuklingo iškrėsti

Utelės Madonos šventovė patupdyta ant pačios kalno viršūnės, o kitos viršūnės nuo jos laikosi pagarbaus atstumo, dėl to besisukant aplink savo ašį čia nieko nevaržomos veriasi įspūdingos artimesnių ir tolimesnių kalnų panoramos. Nuo į jūra įsibridusių žalių kalvų iki baltagalvių Merkantoro parko viršūnių. Pažįstame keletą aborigenų, kurie be vargo pavardintų, rodos, iš vieno masyvo išaugusių dygliukų vardus. Mes ne tokie. Savarankiškai suradome Mont Gross ant kurio pūpso balta Nicos observatorijos pūslelė, o Lango Madonos (Madone de Fenestre) išsikišimą atsiskaičiavome pagal kalnų panoramos paaiškinantį stalą.

iš kairės į dešinę: Nicos observatorijos kupolas, keltas iš Korsikos, Nicos atraiža

antram pagal aukštumą smaigiuke esam buvę, buvo gerai
kai kurie įkyriai preciziški žmonės, sako, kad buvome tarpe tarp aukščiausio ir antro pagal aukštumą smaigiukų

tiems, kas nemoka kalnų mintinai, parūpinta mokomosios medžiagos

tik nesakykite, kad neįspūdinga

Išvados labai paprastos – jau neblogai atidirbtą ir ne sykį pasikartotą kalnų parodomąjį maršrutą prailginome ir paaukštinome užtikrinta kulminacija. Tiesa, mano mieliausiam vairuotojui dėl to gyvenimas netapo paprastesnis.