Viva Italia! Arba kaip mes kavą gėrėm pas Francescą

Vakar Artimas mano išrašė pagyrimą už nuoseklumą, straipniuose primenant kurioj šalį kava gera, o kurioj kavos, kaip ir nėra. Žinot, kaip būna, kai vaikai ginčijas su tėvais iki negalėjimo, o draugams pažarsto išminties, net neišpakuotos iš tėvų žodžių. Aš žaibiškai nutaisau tigrus tramdantį žvilgsnį, vos tik tas mano Artimiausias įkvėpia oro prieš pradėdamas sakinį apie tai, kaip Lietuvoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Čekijoje ir bilekurioje pasaulio šalyje, kuri nėra Italija, neįmanoma gauti itališkos kavos.. Aš tai, jei ką, ką tik išgėriau puodelį užpiltuko, ir dargi, savo Mielo gėdai, apie tai viešai pasigyriau. Bet turim tokią itališką vienos kavos istoriją, kad vardan to nuoseklumo ir vardan mūsų tyros meilės šitai šaliai imsiu ir aprašysiu. Nes gražios istorijos turi būti papasakotos

Kažkada pavasarį sukinėjomės tarp Piemonto kalvų ieškodami kelio į romaninį vienuolyną. Mūsų mergaitės temperamentas ryškiai lėtenis, nei itališki posūkiai. Taigi kol toji visų kelių žinovė pabaigdavo komandą „sukite į kairę“, mes jau būdavom nuvažiavę į dešnę. Istorija kartojosi tiek kartų, kad jau darėsi vis mažiau nuotaikinga. Jau pasidžiaugėm, kad romaninė vieta tiek arti, kad jau nebėra kur pasukti pro šalį. Aga, atspėjot. Vis tik prieš paskutinį „sukite į dešnę“ dar spėjom nusukti į kairę. Aš tokiais atvejais visada pasiruošus suorganizuoti dramą ir bet kaip bet kur apsisukinėti. Mano mielas tokiais atvejais atidžiau pasižiūri į žemėlapį ir paieško ten pozityvo, pvz. – o, padarysim lankstą, bet užvažiuosim į miestelį ir išgersim kavos. Kavos tai kavos. Žinau, kad tai man labiau rūpi tie kapitelius ir portikus užtūpę romaniniai gyvuliukais. Žinau, kad jis tam vienuolyne išbus kiek man reikės ir net pasidžiaugs kokiu babaužiuku, jei man labai prisireiks pakrykštavimo draugo. Susikišu dramą į kišenę – tarkim, man irgi tos kavos trūksta.

pavasarį Piemonto kalvos atrodė maždaug šitaip

Šokoladinis salonas

Nebus nė trupinuku per stripriai pasakyta, paskelbus, kad prancūzai yra desertų genijai. Visi skanėstai čia tiesiog dieviški. Kaip nuosekliai Prancūzijoje dūsaujame, kad nėr čia kavos, lygiai taip pat nuosekliai Italijoje numykiam, kad nėr čia nieko skanaus prie kavos. Nicoje mes užgyvenome ne tik savo bulanžeriją, kur krosanai visų skaniausi, bet ir savo šokolateriją, kur auga tobuliausi tortai. Kas kart, kai užsimerki ir lauki, kol burmoje sutirps kąsnelis iš tos šokalaterijos parsineštos palaimos, visa visata dainuoja apie tai, kad nėra tobulesnės šalies valgyti gyventi už Prancūziją.

šokaldinis dres kodas

dar keletas detalių iš šokoladinės drabužinės

Trys Ezai arba ruduo kitoniškai

Išseko auksinio rudenėlio fotografijų srautas facebooke, lietuviški draugai ir giminaičiai patikino, kad medžiai jau visai išspilikino, tai išsisėmė ir mano uchvata rudens paieškoms. Juolab, patikimi šaltiniai paliudijo, kad kalnuose rudens sezonas uždarytas – nuo viršūnių žemyn jau tipena panelė žiema, sniego jupele su varveklių kvarbatkomis apsitaisiusi. Vadinasi, pareina žemutinių pėsčiųjų trasų sezonas. Vasarą tie takučiai būna pavajongai įkaitę. Iš patirties sakau – kelis kartus saulė buvo taip užvožus per šviesią galvą, kad per mažai nepasirodė. O jei prie visų šių reikšmingų aplinkybių dar pridėti būrį smagiai nusiteikusių bičiulių, gaunasi pasikrykštaujantis žygelis pakrantės kalvom.

Savaitgalį žygiavome per tris Ezus. Žydrojoje pakrantėje tiek dau miestų ir miesteliukų, kad žmonėms fantazijos pritrūko visiems skirtingų vardų prigalvoti, todėl labai įprastas reikalas skirtingas to paties vardo gyvenvietes pažymėti, išskiriant svarbiausia jų būdo bruožą. Pavyzdžiui, visa pakrantė yra nutūpta miestukų Blabla (tikrieji vardai redakcijai žinomi) sur Mer. Kaip jau supratote, yra net trys Ezai: Ezas palei jūrą (Èze su Mer), Ezo kaimas (Èze village) ir tiesiog Ezas (Èze). Ezai išsirikiavę kas kelis šimtu metrų (čia metrai yra aukštumo, o ne tolumo matas). Ši Ezų virtinė vos už kiek daugiau nei dešimties kilometrų nuo Nicos, todėl lengvai pasiekiama traukiniu (tik žemutinis), autobusu, mašina, dviračiu ar pėstute.

suvaikštomas tas Nyčės takas, bet lengviau eisis su patogiais ir nuspardymui pakančiais batais

Ventimilija – mūsų artimiausia Italija

Gal kada ir užsiminiau, bet negėda ir pasikartoti – Italiją mes mylim! Ir kurį laiką didžiausias Nicos privalumas buvo tai, kad ji netoli Italijos. Su laiku tų privalumų sąrašas ilgėjo, nejučiom pradėjom vis aplaidžiau laikytis taisyklės, „vieną savaitgalį pažindinamės su prancūziškomis apylinkėmis, kitą – su itališkomis. Bet tai anaiptol nereiškia, kad itališka meilė išblėso. Kiekvieną kartą grįžus į Nicą po itališkos dienos išsiunčiu sms Donatellai, apie tai, kad jos šalis yra tiesiog fantastiška. Privaloma tvarka į Italiją vežame visus savo svečius. Mano mielas visiems privaloma tvarka sugirdo po espresso dozę, o į tokius tuščius atsikalbinėjimus, kaip „aš negeriu kavos“, atsako „žinau – juk niekada nebuvai Italijoj“.

Ventimilija (it. Ventimiglia, pranc. Vintimille) yra pirma itališka vieta už sienos. Daug sykių ten buvom, dar daugiau sykių ją pravažiavom, bet kai grupė astronomiškų draugų ėmė organizuoti išvažiuojamąjį picos seminarą Vantimilijoje, entuziastingai sėdau į traukinį su visais, nes žinojau – Italijoje visada būna gerai.

dar traukinyje pradėjom organizuoti un casino (čia ne monakietiška, o itališka buitine prasme)

Šventas Asyžius

Prieš visus šventus skubu papasakoti apie vieną švenčiausių Umbrijos miestelių – šventą Asyžių. Norėjau į Asyžių, nes žinojau, kad Šv. Pranciškus buvo Asyžietis. Dar žinojau, kad kažkur aplink Asyžių turi stovėti bažnytėlė, kurios pavažiavusį stogą Pranciškus savom rankom sutvarkė. O daugiau tyčia nesidomėjau, kad nesugadinčiau sau atradimo džiaugsmo. Bekrykštaudama kaip mes važiuosim į Asyžių, o po to, kaip mes buvom Asyžiuje, supratau, kad kiti (people from people) apie Asyžių žino dar mažiau – .. aaaa kaip įdomu .. (mintyse: .. ??? pššššššš ... ką čia vakarienei suvalgius?..).

balandžius su Pranciškus tebesaisto amžina draugystė (sutvirtinta šniuriukais)
Santa Maria degli Angeli bazilika

Asyžius yra tiek žinomas ir svarbus, kiek žinomas ir svarbus yra šv. Pranciškus. Popiežiaus bendravardis prieš daug šimtų metų gimė, augo ir švenčiausius darbus nudirbo būtent Asyžiuje. Jaučiu profesinę silpnybę priedermę papasakoti kiek daug gražių dalykų žinau apie žymiausią Asyžiaus ubagėlį.

Apie Pranciškų savais žodžiais. Pranciškus gimė 1182 m. Asyžiuje. Šilko pirkliui Pietro Bernardone tiek patiko Prancūzija, kad norėdamas visuomet šalia savęs turėti dalelę to gėrio, šalia sūnaus krikšto vardo Jono pridūrė ir antrąjį – Prancūziukas (it. Francesco). Prancūziukas pateisino savo vardą ir buvo padykęs laisvo būdo vaikis. Vienok, patyrusio lėbautojo ir samdomo kareivio karjera jo šventos biografijos nepagadino, priešingai – suteikė daugiau dramos.

Ruduo, pernykštis sniegas, vėjas, šaltis ir kiti kalnai

Žiūrau vakarykštes nuotraukas ir vis dar save bandau patikinti – taip, taip aš ten buvau. Į vieną dieną sutilpo neįtikėtinai daug įspūdžių ir iššūkių. Perėjom bent kelias klimato zonas, peržengėm ne vieną „aš čia tikrai neičiau“ slenkstį, įlipom į aukščiausią gyvenime viršūnę. Vis dar virškinu vakar dieną. Veliuosi į visokius „life, univers and everithing“ lygio klausimus: ar visada verta eiti tiek toli, kiek kojos gali nunešti?; ką duoda užsikabarojimas aukščiau nei norėtųsi?; kiek išminties ir kiek tingėjimo yra atsirobojime nuo visokių įrodymų sau ir žmonijai?; kurioj vietoj savęs saugojimas ir savo ribų žinojimas pereina į savęs ribojimą? et cetera.. Žinau, kad bet kuriam prityrusiam kalnų žmogui, šitoks pliūpsnis egzitencinių klausimų po dienos pasivaikščiojimo pasirodys giliai naivus dalykas. Bet aš tai niekada smarkiai nesiveržiau į kalnus. Man tik rudens Žydrojoj pakrantėj pritrūko.

Nepasiduodam. Rudens paieškų tęsinys

Šiandien nėjau parsinešti krosanų pusryčiams. Kur jau ten eisi, kaip ten jau eisi. Net ir iki virtuvės užsikaisti kavos krypavau pabrėžtinai siaurais žingsneliais, nelenkdama kojų per kelius. Užtat vakar ėjom daug, sakyčiau, kiek per daug. Pusantro kilometro nėra didelis atstumas, bet, pasirodo, pusantro kilometro į viršų, o po to tiek pat į apačią jau šis tas (čia pusantro kilometro yra aukštumo, o ne tolumo matas). Viskas čia per tą rudenį.

Man tiek prireikė rudens, kad pasirašėm į žygį, kuris jau iš aprašymo rodės musų kinkom kiek per aukštas. Iki užlipom galvojau va kaip šaunu, kartais atsiverti išoriniam spaudimui. Mes patys savęs tikrai nebūtumėm prispaudę sekmądieną keltis kaip į lėktuvą. Tuo metu, kai paprastai kramsnojame sekmadieninius krosanus, jau buvom nusibeldę pusšimtį kilometrų ir jau kažkiek pasilypėję. Nuėjus cielą trečdalį kilimo kelio įvertinome, kad čia būtų ta vieta, kur sėstumėme pailsėti ir klotumėme pikniko staltiesę. Viršūnėje buvo daugiau nei aišku, kad laisva valia, nepastiprinta jokiais moraliniais įsipareigojimais bendražygiams, savo kaulų čia tikrai nebūtumėm užnešę.