Ventimilija – mūsų artimiausia Italija

Gal kada ir užsiminiau, bet negėda ir pasikartoti – Italiją mes mylim! Ir kurį laiką didžiausias Nicos privalumas buvo tai, kad ji netoli Italijos. Su laiku tų privalumų sąrašas ilgėjo, nejučiom pradėjom vis aplaidžiau laikytis taisyklės, „vieną savaitgalį pažindinamės su prancūziškomis apylinkėmis, kitą – su itališkomis. Bet tai anaiptol nereiškia, kad itališka meilė išblėso. Kiekvieną kartą grįžus į Nicą po itališkos dienos išsiunčiu sms Donatellai, apie tai, kad jos šalis yra tiesiog fantastiška. Privaloma tvarka į Italiją vežame visus savo svečius. Mano mielas visiems privaloma tvarka sugirdo po espresso dozę, o į tokius tuščius atsikalbinėjimus, kaip „aš negeriu kavos“, atsako „žinau – juk niekada nebuvai Italijoj“.

Ventimilija (it. Ventimiglia, pranc. Vintimille) yra pirma itališka vieta už sienos. Daug sykių ten buvom, dar daugiau sykių ją pravažiavom, bet kai grupė astronomiškų draugų ėmė organizuoti išvažiuojamąjį picos seminarą Vantimilijoje, entuziastingai sėdau į traukinį su visais, nes žinojau – Italijoje visada būna gerai.

dar traukinyje pradėjom organizuoti un casino (čia ne monakietiška, o itališka buitine prasme)

Ventimilija yra nelabai didelis miesteliukas, nuo prancūziškų miestelių labiausiai skiriasi savo neprašmatnumu. Čia žmonės labiau užsiėmę gyvenimu, nei rodymusi, kaip gražiai jei gyvena. Žmonės čia gyvena nuo senųsenovės. Pravažiuojant Ventimiliją būtina parodyti vairuotojui, kaip labai atidžiai žiūri į pakelėj boluojančias amfitetro akmenines liekanas.

Palei jūra išsitiesusioje miesto dalyje įdomiausias dalykas yra pati jūra. Smagiausia atrakcija, kuri čia gali nutikti – pašmikinėjimas po turgų ir, velkant pirkinių karutį, skaičiavimas kiek daugiau erų būtų tekę atiduoti prancūziškeims turgauninkams. Anapus Roia upės yra senamiestis. Kažkada Septyni virtieniai monėjo kokįtais senamiestį, kuris yra senamiesčiu ne todėl, kad ten viskas iščiustyta ir gėlėm apkaišyta, o todėl, kad ten žmonės seniai gyvena. Tai vat būtent toks yra Ventimilijos senamiestis. Mažumėlę tvirčiau patriušęs, nei vidutinis itališkas senamiestis.

senamiestis sau būna per pagarbų atstumą nuo naujosios miesto dalies

Turgų šį kartą perėjome, bet apelsinų ir paprikų iš Sicilijos nepirkome. Kaip padorūs turistai iškart patraukėme į senamiestį. Italija prasidėjo bare. Kol „al banco“ mėgavomės kava, kapučino ar karštu šokoladu, dvi žavios baristos išsiaiškino kas iš kur ir kodėl. Atjaučiančiai palinksėjo, kad Prancūzijoje nėra nei kavos, nei karšto šokolado. Patikino, kad Ventimilijos senamiestis labai gražus, pasiuntė mus aplink katedrą paisiieškoti Don Luca, kuris su džiaugsmu mums viską parodys ir papasakos. Taip ir įsivaizduoju, prieš pat pietus suguža desietka žmonių ir sako „mes atvažiavom, tai dabar, Don Luca, gražiai prašom palinksmink mus. Čia ir dabar!“. Teko labai susigėsti, dėl tokio užsimiršimo kurioje šalyje svečiuojamės.

aš kaip visada, atsakingai užsiėmiau portiko kapitelių išfotografavimu,
bet normaliai nufotografuot fasadą tai nesugalvojau.. 

Don Luca sutikome katedroje, jis pasisveikino, pasidžiaugė mūsų jauna ir gražia kompanija ir išskubėjo savo reikalais. Ventimilijos katedra, kaip ir dera garbingoms bažnyčioms stovi nuo senų senovės šventoje vietoje: čia buvo Junonos šventykla, o karolingų laikais atėjo Jėzaus-Marijos šventovės laikas. Dabartinis pastatas suręstas XIII a., bet užėjus giliau, galima pamatyti ir senesnių fragmentų. Kriptoje po altoriumi išlikusi preromaninės (IX a.) apsidės siena. O kaimyniniai laipteliai veda į baptisteriją. O baptisterijoje, kaip ir priklauso stovi krikšto baseinėlis.

angeliukas-babaužiukas

čia, matyt, medžioklinis zuikis iš pergamentų paraščių prasimušęs ant kapitelio

senoji baptisterija

bet kai norėčiau, kada pažiūrėti kokį parodomąjį old style krikšto seansą

baptisterijoje paeksponuota keletas romaninių gyvulinio orderio kapitelių

o iš šono - dar vienas šv. Zuikis

Atsižiūrėjus į senus ir dar senesnius dalykus katedroje sugrįžo linksmas Don Luca ir taip visai paprastai pakvietė apžiūrėti vienuolyno sodo. Prašmatniais laiptais ir baliustradomis išpaišytas pastatas greta bažnyčios pasirodo yra XVII a. viduryje statytas Laterano kanauninkų vienuolynas. Don Luca mums atvėrė duris į barokiškai ištaigingą vienuolyno bažnyčią. Stabtelėjus kluatre, pagal seną paprotį apsodintą aromatiniais žolynais, grupės merginos buvo apdovanotos šventais kaktusais. O tada palipėjome į vienuolyno rožyną. Kadais čia stovėjo Ventimilijos kunigaikščių pilis, o dabar vienuolės augina rožes, o užklydę praeiviai aikčioja ir dūsauja nuo sodo ir apylinkių gražumo.

tai aišku, kad neturiu normalios vienuolyno foto

kluatras užleistas kvapiais žolynais

Don Luca (dešniausias) ir kiti

rožės, iš kurių vienuolės daro rožinį likerį

out of topic. čia tiems, kurie klausia ar didelis yra Monakas

Svečių, kurie pabrėžtinai giliai dūsavo apie Monako ar Saint Paule senamiesčių dailumą, į Ventimilijos senamiestį niekada nevedame. Jis žavingas itališkai. Reikia tikrai mylėt Italiją, kad džiaugtis tokiais šabakštynais. Kita vertus, skalbinių virtinės po bilenkaip prakirstais langais, aptrupėjusios sienos, paramstytos kalanizacijos vamzdžiais ir visi kiti ypatumai dainuoja apie čia gyvenančius žmones, jų buitį, laiko tėkmę ir pan. Iš kart suprasi - čia žmonės seniai jau gyvena.

čia žmonės seniai gyvena

net nežinau ar labiau smagu dėl gyventojų kūrybingumo,
ar labiau nejauku dėl atsainumo

Apsukus ratą senamiestyje atėjo labai laikas picai. Pica, kaip ir priklauso Italijai, buvo gardi ir nuotaikinga. Oficiali seminaro dalis čia buvo baigta, o antra sesija persikėlė į Sanremą, apie kurį kitą kartą.

pica Ecsplosiva buvo pateikta su spec. priedais.
p.s. įkandama ji buvo tik pietų indui, šiaurės indas sunkiai rijo kąsnius, čilietis kramtydamas verkė, o europiečiai net nebandė ragauti