Viva Italia! Arba kaip mes kavą gėrėm pas Francescą

Vakar Artimas mano išrašė pagyrimą už nuoseklumą, straipniuose primenant kurioj šalį kava gera, o kurioj kavos, kaip ir nėra. Žinot, kaip būna, kai vaikai ginčijas su tėvais iki negalėjimo, o draugams pažarsto išminties, net neišpakuotos iš tėvų žodžių. Aš žaibiškai nutaisau tigrus tramdantį žvilgsnį, vos tik tas mano Artimiausias įkvėpia oro prieš pradėdamas sakinį apie tai, kaip Lietuvoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Čekijoje ir bilekurioje pasaulio šalyje, kuri nėra Italija, neįmanoma gauti itališkos kavos.. Aš tai, jei ką, ką tik išgėriau puodelį užpiltuko, ir dargi, savo Mielo gėdai, apie tai viešai pasigyriau. Bet turim tokią itališką vienos kavos istoriją, kad vardan to nuoseklumo ir vardan mūsų tyros meilės šitai šaliai imsiu ir aprašysiu. Nes gražios istorijos turi būti papasakotos

Kažkada pavasarį sukinėjomės tarp Piemonto kalvų ieškodami kelio į romaninį vienuolyną. Mūsų mergaitės temperamentas ryškiai lėtenis, nei itališki posūkiai. Taigi kol toji visų kelių žinovė pabaigdavo komandą „sukite į kairę“, mes jau būdavom nuvažiavę į dešnę. Istorija kartojosi tiek kartų, kad jau darėsi vis mažiau nuotaikinga. Jau pasidžiaugėm, kad romaninė vieta tiek arti, kad jau nebėra kur pasukti pro šalį. Aga, atspėjot. Vis tik prieš paskutinį „sukite į dešnę“ dar spėjom nusukti į kairę. Aš tokiais atvejais visada pasiruošus suorganizuoti dramą ir bet kaip bet kur apsisukinėti. Mano mielas tokiais atvejais atidžiau pasižiūri į žemėlapį ir paieško ten pozityvo, pvz. – o, padarysim lankstą, bet užvažiuosim į miestelį ir išgersim kavos. Kavos tai kavos. Žinau, kad tai man labiau rūpi tie kapitelius ir portikus užtūpę romaniniai gyvuliukais. Žinau, kad jis tam vienuolyne išbus kiek man reikės ir net pasidžiaugs kokiu babaužiuku, jei man labai prisireiks pakrykštavimo draugo. Susikišu dramą į kišenę – tarkim, man irgi tos kavos trūksta.

pavasarį Piemonto kalvos atrodė maždaug šitaip

miestelis pasitaikė tikrai ne iš išeiginių padermės

Pakol žvalgėmės, kuria čia kryptimi patraukti baro ieškoti, gatve bizu bizu mažas, bet dideliai žavingas raudonas zaporožietis penkiašimtinis fiatukas. Jėtusėliau, kaip gražu, kaip itališkai žiūrisi tas ryškus antikvaras siauroj pašiurusioj gatvelėj! Kad sau krykštauju, kad fotografuoju! O ta mašinytė, žiū sustojo. Nu tai jau šypsaus kaip tik moku, labinuos ir prie to pačio maloniai teiraujuos į kurią pusę mums eiti baro ieškoti (bo, man vistiek nesinori čia užsiklaidžioti - romaniniai gyvuliukai gali išsilakstyti). Francesca papurto galvą – nėra šitam meistelį anei vieno baro. Sako: luktelkit minutėlę. Aš lekiu į kapines vyro aplankyti. Pasakysiu jam kelis žodžius ir greitai gryšiu. Tada užeisit pas mane ir kavos atsigersit.

Sėda į savo raudoną boružėlę ir nupukši.

mažos mašinėlės man didžiai patinka

Vau, čia tai papuolėm. Ir smalsu, ir mažumėlę nejauku. Net neįsivaizduojam koks būna protokolas tokiais atvejais. Pakol mes gluminamės ir vienas kitą drąsinam, o aš penktą kartą perpasakoju ką Francesca sakė ir ką aš supratau, žiū parvažiuoja raudona mašinytė. Vat ir papuolėm.

Buvom pavaišinti ir kava ir saldainiais. Tai žinoma, kad ir kava ir saldainiai čia buvo trečiaeilis dalykas. Sėdėjom prie stalo kiek susinepatoginę, dėl prieš penkioliką minučių gatvėje sutiktos moters svetingumo (gėda pelėda, bet aš nekviečiu į namus tų draugų, kurių nepažįstu..). Baigiant kavą Francesca man prisipažino (būtų ir mano Mielam prisipažinusi, jei tas būtų ką supratęs), kad nelabai beįžiūri ir pasitaiko, kad pravažiuoja pro pažįstamus nepasisveikinusi, todėl ir stabtelėjo pastebėjusi, jog žmonės jai šypsosi. Dar sužinojau, kad jos dukra gyvena gretimame didesniame miestelyje, o sesers vaikai – Kanadoje. Kai jie atvažiavo nebuvo kaip susikalbėti. Francescos vyras mirė prieš metus ir jai vis dar labai jo trūksta, todėl kasdien užsuka į kapinaites pasišnekučiuoti.

out of topic. pasirodo  iš šitų apylinkių kadais Pranciškaus I tėvai emigravo į Ameriką 

Nereikia net minėti (bet dėl visa ko paminėsiu), kad tai buvo pats laimingaiusias ir žaviausias nuklydimas iš kelio (ir, žinoma, romaniniai gyvuliukai, niekur neišsibėgiojo pakol kavos išgėrėm). Jeigu sutinkam kokį veikėją nelabai suprantantį ko mums taip akys žiba apie Italiją, ši istorija būna paskutinis koziris. Nu kaip nemylėti šalies, kur tokie dalykai dedasi ;).