Trys Ezai arba ruduo kitoniškai

Išseko auksinio rudenėlio fotografijų srautas facebooke, lietuviški draugai ir giminaičiai patikino, kad medžiai jau visai išspilikino, tai išsisėmė ir mano uchvata rudens paieškoms. Juolab, patikimi šaltiniai paliudijo, kad kalnuose rudens sezonas uždarytas – nuo viršūnių žemyn jau tipena panelė žiema, sniego jupele su varveklių kvarbatkomis apsitaisiusi. Vadinasi, pareina žemutinių pėsčiųjų trasų sezonas. Vasarą tie takučiai būna pavajongai įkaitę. Iš patirties sakau – kelis kartus saulė buvo taip užvožus per šviesią galvą, kad per mažai nepasirodė. O jei prie visų šių reikšmingų aplinkybių dar pridėti būrį smagiai nusiteikusių bičiulių, gaunasi pasikrykštaujantis žygelis pakrantės kalvom.

Savaitgalį žygiavome per tris Ezus. Žydrojoje pakrantėje tiek dau miestų ir miesteliukų, kad žmonėms fantazijos pritrūko visiems skirtingų vardų prigalvoti, todėl labai įprastas reikalas skirtingas to paties vardo gyvenvietes pažymėti, išskiriant svarbiausia jų būdo bruožą. Pavyzdžiui, visa pakrantė yra nutūpta miestukų Blabla (tikrieji vardai redakcijai žinomi) sur Mer. Kaip jau supratote, yra net trys Ezai: Ezas palei jūrą (Èze su Mer), Ezo kaimas (Èze village) ir tiesiog Ezas (Èze). Ezai išsirikiavę kas kelis šimtu metrų (čia metrai yra aukštumo, o ne tolumo matas). Ši Ezų virtinė vos už kiek daugiau nei dešimties kilometrų nuo Nicos, todėl lengvai pasiekiama traukiniu (tik žemutinis), autobusu, mašina, dviračiu ar pėstute.

suvaikštomas tas Nyčės takas, bet lengviau eisis su patogiais ir nuspardymui pakančiais batais

Žemiausią Ezą su Ezo kaimu sieja Nyčės takas. Apie jį priminta kiekviename  Žydrosios pakrantės vadovėlyje. Būna žmonės paskaito poetišką takučio aprašymą, pagalvoja ką nors kilnaus apie Nyčę ir jau leisis aukštyn filosofo pėdom. Vienok pėdinti didžio žmogaus takais nebūtinai paprastas reikalas. Alpiniais masteliai 350 metrų tėra lengvas apšilimas, bet lygumų žmogui, be tinkamos avalynės ir deramo nusiteikimo, gali pasirodyti, kad tų metrų kiek ir per daug.

Labiausiai į žmones prasimušė vidurinysis iš brolių. Ties Ezo kaimu žiemą-vasarą stovi autobusai, laukiantys, kol pagrįš keliauninkai, klegėdami apie va tokį senamiestį, šitokias panoramas ir visokius išragautus kvapus. Kaip jau užsiminiau tai Nicai artimaiusias ir lengviausiai pasiekiamas viduramžių miestelis, be to, šalia veikia Fragonarnd parfumerijos fabriko padalinys, atsakingas už muilą, turistams meilai pasidemonstruojantis ką moka. Pats miestelis yra iš parodinių miestelių padermės (puikiai sutaria su St Paul de Vance). Nakvoja čia tik visokie vargšai milijonieriai, neįperkantys vilos Cap Ferrate. Pusę Ezo kaimo nekilnojamo turto priklauso porai penkiažvaigždutinių viešbučių, o kažkurį iš jų restoranų žmonės žino net kažkurioje iš Jungtinių valstijų (vienok, mūsų amerikonas dar toje valstijoje suprato, neįkas šito restorano kainų).

Ezo kaimo vaizdelis iš apačios ir iš vidaus

Mes užsėdome jokiais žvaigždynais nepažymėtos kreperijos terasą ir džiaugiamės beveik neblogu karštu šokaladu ir beveik aromatinga kava (čia subtilus priminimas, kad šalia yra kur kas geriau su šitais gėrimais apseinanti šalis).

jaučiuos labai nusipelniusi šeimai, kad neparsinešiau namo šito katinėlio, o galėjau..

o čia tas pats Ezo kaimas pažiūrėjus iš aukščiau

Kuo aukščiau lipom tuo gražesnės panoramos rodėsi. Visai ne popsas, kai į rudens peizažą įsipaišo žydra jūra ir pakrantės žaluma, o dar įtupdžius kaimu vainikuotą uolos keterą, gaunasi kojas apšalusio lapkričio svajonė.

Cap Ferrat milonierių rezervatas iš viršaus

Pietavome šį kartą ant juokingai žemos Bastide viršūnės (566m). Žemų viršūnių privalumas yra tas, kad ant jų žaliuoja kalnų žolynai. Pievelėje sėdėti daug minkščiau ir šilčiau nei padebesiuose. O ir sumuštinis, gardintas šviežiai nuraškytais čiobreliais skanesnis patampa. O geriems žmonėms nesunku visą skardą pyrago užsinešti. O parūpus su kokiais prieskoniais skaniausia kamembertą kepti, galima išsyk tų šviežių rozmarinų prisiskabyti.

ir čia skaitosi viršūnė.. tarkim..

pietums nuostabus Emanuelle maronių pyragas (receptas redakcijai žinomas ;)),
vakare - barščiai, šviežiu rozmarinu užskaninti

šitoj vietoj ėmiau ir supratau, kodėl Lietuvos pakelių Marijos sukeliamos į inkilus

spalvotas ruduo Žydrojoje pakrantėje

ir dar biškelis spalvų

Kuo žemiau leidomės, tuo dailiau gėlės žydėjo, tuo man labiau patiko gyventi tokį kitokį rudenį. Miela persirgti lietuviškais sezonais, bet po galais, kaip gražu gyventi pagal Žydrosios pakrantės kalendorių!

 

tokiose stotyse neikaip nesideklamuoja "o liūdesiai gūdūs kelių didelių.."