Pirmasis šių metų žygis - šlapias, purvinas ir kitaip geras

Vakar buvo gera diena. Tokio gerumo, kad pritrūko jėgų susigėsti einant liuliuko devintą valandą, bet užteko sveikatos išmiegoti daugiau nei 12 valandų. Tokio gerumo, kad ryte velkant medinę koją, buvo labiau juokinga iš savo raišumo, nei apmaudu dėl pakelėj nuteriotos sveikatos. Beveik valandą trukęs purvo gramdymas nuo haikinimo batų ir gi nenuskalbė to gerumo.

O kai geriau pagalvoji, tai nieko įpatingai gero lyg ir nenutiko. Kėlėmes su žadintuvo prievarta. Važiavom pilnos komplektacijos mašina ir pakeleiviai labiau norėjo čiauškėti ir klegėti, nei tylom palaikyti mane sunkiam pabudinimo procese. Nuoširdžiai nesuprantu, kaip žmonės rytais paslenka kalbėti, nes aš tai patalogiškai nepaslenku nei klausytis, nei girdėti. Žygį pradėjome priekalnių miestelyje skambiu Gilette vardu. Labai padrąsinančiai nuteikė, kad šturmuojama viršūnė stūksojo prieš akis visu savo gražumu – vadinas nebus klastos, kai beapsidžiaugiant užlipus į kalną, staiga prieš akis išdygsta tikroji Pietavimo viršūnė, kad ją kur..

SWAP. Džiaugsmas gauti dovanų

Dovanų aš laukiau laukiau. Tada dar biškelį palaukiau. Tada dar šiek tiek luktelėjau. Po to padariau pertraukėlę. Atsikvėpiau. O tada susikaupiau ir dar mažumėlę luktelėjau. Ir štai vakar paštas pasidavė ir atidavė man, kas man priklauso. Bet čia laukimas nesibaigė. Reikėjo deramai atsiveikinti su kalėdiniais svečiais. Dar reikėjo susikaupti ir susišukuoti papiktintas mintis apie piktybines pašto peles, kurios pragraužė man adresuotą voką. Nu tiek laukus, gi negražu būtų prakąsti savo kalėdinį desertą, susikaupus ties artimaisiais iš Lietuvos, juolab ties tolimais iš pašto. Ir štai ryte, išlydėjus kalėdotojus, bet dar tiek neprabudus, kad paslinkčiau užsiimti piktumais, ėmiausi savo kalėdinio pyragaičio.

Pro pašto pelių pagraužtą voko kraštą kyštelėjo nosį kiek pavargęs dovanų maišas. O iš to maišo pasirąžiusi išlindo visa daili ir nė kiek ilgos kelionės nenuvarginta kepuraitė. Visa tokia išeiginė – švelnios natūros ir subtilių manierų. Ryškiai nusiteikusi, nerūpestingiems pasivaikščiojimams Anglų promenada (čia tokia Nicos Laisvės alėja – eini sau nelyg tiesiog pajūriu pasivaikščioti, bet prie to pačio save parodai, kitų pažiūri). Aš būtinai ją kurį vakarą pavedžiosiu po tą promenadą. Kai tik kalėdiniai lietūs Žydrojoje pakrantėje išsisems. Tada abi iškėlusios galvą patrauksim ta promenada pasirodyti kokios mudvi gražios ir patenkintos gyvenimu.

Šiltų ir jaukių švenčių visiems!

Žiemojimo šiltuose kraštuose ypatumai

Man vis dar nėra savaime suprantama, kad gyvename šiltuose kraštuose. Vis dar nuostabu stebėti kitonišką sezonų kaitą. Kas be ko, iš tolo geriau matosi ir savų metų laikų dėsningumai bei nuotaikos. Kai tik Lietuvoje stojo plikis lapkritys, atatūpstas atsitraukė ir lietuviškos žemės ilgesys. Lyg kas raištį nuo akių būtų nutraukęs – jėzusmarija, kokia laimė šitaip šiltai žiemoti!

Kai sekmadienį ėjome garbės ratą aplink Cap Ferrat (kas tas kapas feratas paiškinta čia ), vis išsprūsdavo „ir šitaip gruodžio mėnesį!“. Ne jūs negalvokit pačio šilčiausio – paplūdimio sezonas jau senokai išsisėmė ir jūroje plūduriuoja tik pavieniai turistai iš tolimos šiaurės. Tačiau kol kas apsišiltinam striukėmis, kurios Lietuvoje kitą kartą sumačydavo ir vasarą. O jeigu vidurdienį taip pajudėjus aktyviau, tai galima ir visai vasariškai išsirengti. Mes jau truputuką pašalę patyrę, todėl taip išsyk ant šito kabliuko nekimbam. Žinom, kad čia žiemą saulė būna nenuosaikaus būdo. Į akis ji šypsosi, kad net akys raibsta, o tik pasukus už kampo migom pamiršta apie šiltą draugystę. Bet spalvų čia tiek, kad žiemą Lietuvoje net nedrįstum taip ryškiai sapnuot.

SWAP. Džiaugsmas dovanoti

Viešai pasiskelbiau, esą atsidariau blogą, kad būtų kaip pasidalinti su geros valios žmonėmis savo atostogų pertekliumi. Ir visai nemelavau. Bet, pirmojo savo SWAP'o proga išpažinsiu ir užkulisinę Šiltų kraštų atsidarymo aplinkybę. Taigis jau kažkiek metų per kiekvienas kalėdas pro rakto skylutę stebėdavau, kaip visokio plauko rankdarbiautojos mainosi dovanėlėmis. Ir taip nuo dūšios papavydėdavau. Ir panosėj pamurmėdavau .. ir aš norėčiau.. ir aš galėčiau.. Ir kasmet pasižadėdavau, kitamet atsidaryti blogą savo gyvuliukams, kad ir aš į kokius mainus įsipaišyčiau. Taip jau susisklostė, kad aš pirmiau įsikūriau Šiltuose kraštuose, nei surenčiau kokią buveinę savo gyvuliukams.

Ir tada, tada pradėjau tykoti kalėdinio SWAP'o. O kai Daiva ėmė burti mainų ratelį, tai šokau į kalėdinį vežimą į šalis per daug nesidairydama. Belaukdama kurią iš merginų paskirs mano dovanos laukt, vis pagalvodavau kiek visko gražaus galėčiau pasiūsti į Žydinčias pievas po kurias vis akis paganau. Man tos pievos būna gražiausios prieš kalėdas – kiekvienais metais sau pasižadu iki kitų kalėdų išmokti siuvinėti ir prisiuvinėti tokių ir anokių kalėdinių grožybių. Nu kitąmet tai jau tikrai! Neįtikėtina, bet akivaizdu – gavau dovaną ruošti būtent Dovilei.

Astronomija ir katinais apsėstas Perinaldo

Kai Don Luca sužinojo, kad savo šventas valdas aprodė atrsonominei kompanijai, entuziastingai pamojavo ranka kalnų link ir pakusino būtinai nuvažiuoti į Kažkokį miestelį, nes ten gimė Kažkoks astronomas. Grįžus namo mano artimiausiam astronomui, kuris tąkart liko namie puosėlėti radikulito, taip ir papasakojau – žinai, kažkur netoli Ventimilijos yra Kažkokio astronomo gimtinė. Googlo supratingumas beribis. Pateikus užklausą apie du Kažkokius jis mums išsamiai papasakojo, kad netoli Ventimilijos Perinaldo meistelyje yra gimęs pats G. D. Cassini. Pasirodo tai labai garsus astronomas. Jau maždaug savaitė, kaip aš jį pažįstu. Žinau net du dalykus. Pirma – Cassini yra didi astronomijo žvaigždė (vienok, mano profaniškais skaičiavimais, ne pirmo ryškio). Antra – Cassini gimė Perinaldo miestelyje.

Taigis turėjom net dvi rimtas priežastis pirmą žiemos sekmadinį švęsti Perinalde – miestelis yra Italijoje ir ten gimė didis astronomas. Vietoje atradau ir trečią Perinaldo gerumą – tas gerumas trynėsi apie kojas, oriai budėjo prie durų, ražėsi saulėkaitoje ar be jokio kilnaus tikslo trainiojosi tarpuvartėse. Tų katinų buvo daug ir visokių. Namie žiūrėdama Profesoriui į akis užsiminiau: žinokis, Italijoj pilnos gatvės meilių katinų.. Nepedagogiška, bet veiksminga. Šiandien budinomės nuo žadintuvo cypimo, o ne katino žviegimo, negana to, bent pora kartų priėjo pasiprašyt paglostomas.

Nostalgijos uostai

Labiausiai mėgstu keliauti į negirdėtą nematytą kraštą nežinomais keliais, o dar geriau – bekele. Gal kiek blefuoju dėl negirdėto – nes dailūs vardai visada masina skambiais pažadais. Nuostabiausia tokiose kelionėse yra tai, kad jos niekada nenuvilia. Kai be lūkesčių žemėlapio ar visažinio kelionių vadovo klaidžioji bevardėmis gatvėmis, per tvorą žvilgčiojant į nepažįstamus gyvenimus, niekada nei pasiklysi, nei apsiriksi. Kada nors leisiuos laukais per Mongoliją.

Vienas stambesnių gyvenimo svečiuose kraštuose džiugesių yra galimybė savaitgalį imti ir atvažiuoti į miestelį, apie kurį nieko nežinai. Dažniausiai aš nežinau smarkiai daugiau, nei mano Mielas. Ir darau tai tyčia, sutelkusi valios pastangas ir pasikinkydama "atsargiai - tuoj žaibuos" žvilgsnį, kai tik žemėlapio gyventojas panūsta išplepėti nepažįstamų gatvių vardus. O jis, veinok, smarkiai stengiasi negadinti man džiaugsmo ir į žemėlapį žvilgčioja vogčiom.

Frėjus laikosi per tris žingsnius nuo jūros