Dvi nepriklausomos turgaus istorijos

asociatyvi foto. asocijuojasi su šeštadieniniu turgumi, signiorinomis ir mažomis bulvėmis (žr. po paprikomis)

Pašlaičių turgaus istorija visai ne apie bulves

Pašilaičiai. 2012 gegužė

Smurginu sau į turgų šio bei to. Kažkiek galvoju apie valgomus dalykus, kurių reikia prisikrauti į krepšį. Smarkiai daugiau galvoju, apie visus tuos nevalgomus dalykus už(si)krautus ant savo šviesios galvos. Pakeliu akis nuo tų visų dalykų, kad neužkerėplinčiau ant ko nors visai niekuo dėto. Mano žvilgsnį išsyk nusitveria bulvių pardavėjo draugiškos akys. Taip šypsomasi žmonėms, kuriuos gera pamatyti. Dar spėja pralėkti sunki mintis: tai teks pradėti turgų su keliais bulvių kilogramais krepšyje.. Artinantis  prie prekystalio bulvių žmogus papučia geras akis ir netikėtai susirūpina:

–        O kur meilę palikot?

–       Oi, išvažiavus meilė į šiltus kraštus, bet nepraeis nė mėnuo ir sugrįš – užtikrintai nusišypsau apie vieną iš tų dalykų, kuris ką tiktais atrodė nė kiek nelinksmas.

–     Tokia meilė negali būti atskirai! – bulvių žmogus pasidžiaugia mūsų šeimynine laime pradėti savaitgalį su turgaus krepšiu rankose.

Susirinkus savo bulves ir apsikeistus geros dienos palinkėjimais patraukiu į silkės kioską. Ir visai nesunku pasinešioti tuos kelis kilogramus tokią šviesią ir šiltą dieną.

Niekada taip ir neįsidėmėjau kokios veisles bulves pirkdavome. Bulvių žmogus ar jo pati kitą kartą paklausdavo:  tų pačių? arba o gal šį kartą kitokių pabandymui? Visada sutikdavom. Kaip atsikalbinėsi tokiems žmonėms.

Ventimiglios turgaus istorija apie nematytą žuvį

Italija. Praeitas šeštadienis

Žuvies skyrių apžiūrėjome dar prieš pradėdami turgų. Italijoje pasirodo yra dar daugiau nepažintų jūros dalykų, nei Prancūzijoje. Žinovės balsu paporinu apie Monako restoranų generolus su mišelinų antpečiais, kurie čia nuo pačio ryto suvažiuoja jūrų materiojo savo šedevrams. Aš, matot, daug įdomių dalykų žinau.

Atidžiai apėjome ratuką. Pabaksnojome į pačius keisčiausius iš plaukiojusių ir atsidusome, kad nė vienas iš tų padarų neišgyvens iki Prancūzijos. Padustų mašinoje dar belaukdami, pakol apsiforminsime visus kitus itališkus reikalus.

Ėjom važiuoti namo ir netikėtai atradome, kad dar ne visoms žuvims pasibaigė darbo valandos. Mano Mielas yra atsargus ir nuobodžiai patikimai ištikimas pažįstamiems dalykams žmogus. O šį kartą visai netikėtai kažkoks biesas patraukė jį ant atradimų. Bedė pirštu į rausvas pailgas žuvytes – šitų ir ne kitaip! Man iš prigimties įtartini visi pailgi padarai (yra toks fizikos dėsnis: visada saugokis gyvatės), bet negaliu gi šliūkštelti ko nors buitiško ant tokio ryžto išbandyti ką nematyto.

Chytrų akyčių italas užtikrintai sugraibė mums visas darbo pabaigos išlaukusias žuveles. Kilogramas be dviejų šimtų gramų mums yra bent dviem šimtais gramų per daug. Bet, vėlgi matau, kad negražu būtų tokį nuotykių troškimą sumurkdyti į buitines detales. Si. Imam.

Žuvininkas artais 61 artais 71 metais (na aš ir nesakiau, kad italų moku be jokių pertraukų) buvo Rygoje. Jis buvo jūrininkas, todėl ir galėjo italui tokiais metais tokia kelionė nutikti. Tiesa, nelabai įsidėmėjo kieno ta Ryga sostinė. Pasitaiko. Dažniau nei lietuviams norėtųsi.

O žuvis, aišku, buonissima. Kaip kitaip. Ir vadinasi signiorina, nes jos mėsa minkšta ir dar kažkokia ten, kaip .. Įvyksta reikšmingas akies pamerkimas pabrėžtinai adresuotas mano Mielam ir tik jam. 

Vakarieniaujant nuotykių ir atradimų dvasia galiausiai pasidavė buičiai. Žuvelės pasirodė nesančios tokios jau naivios. Labiau jautėsi ne sultinga signiorinų mėsytė, o tvirtas stuburas. Gramdėm liekną žuvieną nuo aštraus karkaso ir dalinomės mandagiais pastebėjimais, kad ši žuvis išties įdomi ir nepaprasta. Ant šviežių signiorinų nepuolė ir didžiausias ir ryžiausias mūsų namų gurmanas, kuris, jei ką, laisvai galėtų dirbti mėsos, žuvies ir sūrio kokybės ekspertu.

Dviejų istorijų vienas moralas

Savo turgų reikia užgyventi. Ir dirbti turgaus klausimu reikia nuosekliai, kiekvieną šeštadienį be pravaikštų. Tik taip išmoksi, kuris bulvių pardavėjas meilę pramato kiaurai.