Dar pakeliui iš Saulėtosios Pietų į mūsų subtiliai
pilką gimtinę, žinojome, kad, kai tik sulauksime tikroviškesnio pavasario,
patrauksime į savo lietuviškąją Italiją. Pasitaiko, kad žmonės vilniečiai ką nors nepermeiliausio lepteli apie laikinąją sostinę. Bet jie nežino ką sako.
Jie nepažįsta Kauno. Nežinau kiek mes pažįstam Kauną, bet faktas, kad mylim jį
besąlygiškai ir neatšaukiamai. Mylim beveik tiek pat kiek Italiją. Taip pat
kaip Italijoje, čia visada valgom picą ir geriam kavos. Taip pat kaip ir į numylėtą
Italiją, į Kauną nuboginom beveik visus draugus, gimines, kolegas, pažįstamus
ir kaimynus. True story. Taigis buvo aiškų aiškiausia, kad mūsų vaikio pirmoji
pramoginė kelionė (Vingio parkas nesiskaito) Lietuvoje bus į Kauną. Nes čia
kelio pradžia.
Ir štai praeitą šeštadienį nutiko ta graži diena, kai ėmėm ir nuvažiavom į Kauną.
Sakmė apie picą
Pirmas lankytinas objektas Kaune, kaip
visada, buvo picerija. Ta pati, kaip ir visada. Pas Paolo. Gali būti, kad per baisu
pasiskaičiuoti kiek ten metų Kaune nutiko ir geresnių viešojo maitinimo vietų,
bet nė viena jų neturi tokio užtikrinto deserto – saldaus jaunystės sentimento.
Kažkada seniai seniai, prieš baisu ir skaičiuoti kiek ten metų, čia mes pirmą
kartą paragavome Italijos.
 |
| kažkada seniai čia žmonės šniūrais eidavo. Bėga ir dabar, tik eilių nebėra. |
