Kaunas - mūsų lietuviška Italija

Dar pakeliui iš Saulėtosios Pietų į mūsų subtiliai pilką gimtinę, žinojome, kad, kai tik sulauksime tikroviškesnio pavasario, patrauksime į savo lietuviškąją Italiją. Pasitaiko, kad žmonės vilniečiai ką nors nepermeiliausio lepteli apie laikinąją sostinę. Bet jie nežino ką sako. Jie nepažįsta Kauno. Nežinau kiek mes pažįstam Kauną, bet faktas, kad mylim jį besąlygiškai ir neatšaukiamai. Mylim beveik tiek pat kiek Italiją. Taip pat kaip Italijoje, čia visada valgom picą ir geriam kavos. Taip pat kaip ir į numylėtą Italiją, į Kauną nuboginom beveik visus draugus, gimines, kolegas, pažįstamus ir kaimynus. True story. Taigis buvo aiškų aiškiausia, kad mūsų vaikio pirmoji pramoginė kelionė (Vingio parkas nesiskaito) Lietuvoje bus į Kauną. Nes čia kelio pradžia.

Ir štai praeitą šeštadienį nutiko ta graži diena, kai ėmėm ir nuvažiavom į Kauną.

Sakmė apie picą

Pirmas lankytinas objektas Kaune, kaip visada, buvo picerija. Ta pati, kaip ir visada. Pas Paolo. Gali būti, kad per baisu pasiskaičiuoti kiek ten metų Kaune nutiko ir geresnių viešojo maitinimo vietų, bet nė viena jų neturi tokio užtikrinto deserto – saldaus jaunystės sentimento. Kažkada seniai seniai, prieš baisu ir skaičiuoti kiek ten metų, čia mes pirmą kartą paragavome Italijos.

kažkada seniai čia žmonės šniūrais eidavo. Bėga ir dabar, tik eilių nebėra.

Mūsų laikais Paolo ne tik kepė picas už studentui įsivaizduojamus litus, bet ir dalijo krūvas bonusų. Pvz. čia buvo meniu su kainininku, o meniu pradžioje įsegtas popieriukas džiugino alkanus skrandžius ir liesas pinigines pažadu, kad kaip tik šiandien akcija – visos reikalingo dydžio picos po aštuonis litus. Ir tai buvo ne šiaip kokia vienadienė akcija. Tai buvo ilgametė akcija, netgi drįsčiau sakyti akcija forever (maždaug iki eurų įvedimo). Dar ten tik prisėdus atnešdavo minkštučių saldučių spurgyčių. Už dyką! O pavalgius pasiūlydavo už centinį mokestį pasivaišinti kava arba kapučinu! Čia pirmą kartą išgirdau žmones kraipant galvą, ko ta kava tokia maža. O jeigu pasitaikydavo pati laimingiausia metų diena, tai prie staliuko prieidavo pats Paolo!! Toks trumpas tamsus italas paklausinėdavo ar skanią picą valgai, pačiupindavo už rankos ar peties. Įsivaizduojat, tikras italas, picerijos savininkas, o taip paprastai sau išeidavo į sceną pašmirinėti tarp staliukų ir pasiklausinėti kaip skaniai čia visi valgo! Picos čia irgi buvo spešl, o dar labiau spešl – padažai. Juos pateikdavo tokiuose skardiniuose ąsočiukuose po du ant picos – vieną pomidorinį ir vieną baltąjį. Antrasis pasirodė smarkiai skanesnis, tai po to pomidorinio padažo pradėjo duoti tik iš mandagumo ir tradicijos, maždaug po vieną ąsotėlį ant trijų picų. Tai buvo ir tebėra ekskliuzyviniai picos padažai. Ne kokie majoneziniai suslavičiukai. Geresnių net Italijoje negautumėt (o koks didis buvo nusivylimas ir toks nedidukas apsigėdinimas, kai paaiškėjo, kad būtent taip ir yra).

viduj vaizdas pakito per penkis gėlėtų tapetų ruloniukus

Dabar jau mes dideli, visko matę ir šio bei to gyvenime paragavę, nebūtinai patrimituotumėm apie itališkiausią ever picą ant Lietuvos. Net ir pats Paolo kaži ar gali būti išvadintas pačiu tikriausiu italu – nusitrenkė į Šaltąją Šiaurės, toli nuo mamos.. O bet tačiau tos picos, nors ir labai jau toli nutekėjusios pizzų giminaitės, bet iš tikro tebėra ypatingos. Ir padažai, absoliučiai neįsivaizduojama egzotika itališkose picerijose, irgi tebėra geruliai. Tik laikai pasikeitė ir nebedalina Paolo anei spurgyčių, anei kavos ir seniai begirdėjau ką nors džiūgaujantį, kaip pačiam Paolo prisipažino, kad ką tik pavalgė skaniausios picos gyvenime. Net interjeras atnaujintas per penkias tapetų juostas. Bet mes nesikeičiam. Na gal tik truputuką. Mūsų daugiau. Bet mūsų meilė ir sentimentas šitai vietai tai tikrai nė kiek nesikeičia.

ne mes ne tokie seni, kad pažinotumėmė Šerno iltis, bet žmonės kalba, kad jos čia gyvavo iki Paolo, matyt, užrašas paliktas iš pagarbos vyresniems sentimentalistams

Naujom akim su naujais žmonėmis pažiūrėjus į buvusias Šerno Iltis pasimatė ir šiokių tokių mažiau saulėtų niuansų, pvz. labai ratukams nedraugiškas užsikabarojimas į picerija arba nelabai nosiai draugiškas aromatas pipi punktuose. Kita vertus, ratukus padėjo užsiboginti netyčia du kartu pro šalį ėjęs alum iki širdies gelmių išsikvipinęs dėdulia. Specifinių aromatų prisigėręs punktas kai kam suėjo už išeiginę valgyklą (oh jeh aš jau žinau kuom kvepia brest feeding‘as in public).

o taip, jei jau apsigyvenai su mum, tau irgi teks išmokti Italijos

Įdomu kas dar Kaune gero? Kadais kitoj gatvės pusėj buvo labai gera kavinė „Bella Toscana“, kur pirmą kartą gurkštelėjom kavos. Tos mažos! Bet šitas sentimentas jau amžinatilsis. O šį šeštadienį dar daug ko gero buvo Kaune. Buvo draugai su matytais ir nematytais draugiukais. Buvo jaukios senamiesčio gatvės, gatvelės ir skersgatviukai. Buvo daug saulės. Buvo Santakos prieigos. Buvo šilta ir saldu vėl būti ten, kur viskas prasidėjo. O visų daugiausia tai buvo žiūrėjo ar dar miega, ar dar neverkia ir retorinių klausimų tai kur čia pakeisti tai kaip čia papenėti ir pan.

 

o grįžtant netgi išdrįsom sau leisti važiuoti gražiau, vietoj greičiau
vat kokie mes nutrūktgalviai

Pirmos šeimyninės išvykos apibendrinimas. Buvo labai gerai. Kaip visada būna Kaune.

Šalutiniai pastebėjimai apie pirmąją šeimyninę išvyką. Kūdikiai keliavimą ir pramogavimą atlaiko smarkiai geriau, nei tėveliai. Mes neišjungėmė rėžimo „o kas dabar bus“, net kai mūsų mažulėlis išeidavo pamiegoti. O kas jeigu dabar nubustų? O tai kur tada čia maitinti? O kaip čia dabar pakeisti? O kaip jam patogiau-nepatogiau? O gal dedam į nešynę? O gal geriau guldom į vežimuką? O gal jau apsisukam ant kulno ir namo varom?
Gal kas didelis ir patyręs galite paprotinti, nuo kokio amžiaus žmonės išmoksta atsipalaiduoti atsidūrę toliau nei penkiolika minučių nuo namų su priedėliu, kuris gali išalkti, apsipilti per vieną ar kitą galą ar tiesiog pramogai parėkti?

Juokingi tie tėvai, nerimsta patys nežino ko. Pagraužtų beždžionei ausį, gal linksmesni pataptų.