Apie vardų kilmę. Disciplinutoji Graikija

asociatyvus paveiksliukas. asocijuojasi su alfom-betom-gamom

Alkis buvo labai geras kaimynas. Nebuvo pats artimiausias iš kaimynų, nes gyveno už poros namų, bet tikrai buvo vienas artimesnių draugų. Alkį visada mielai kviesdavau svečiuosna, kai tik ką nors gardesnio ar lietuviškesnio gamindavau. Jis ne tik nepritrūkdavo žodžių šeimininkutės gabumams apdainuoti, bet ir nuoširdžiai domėdavosi kas ir kaip virtuvėje buvo nuveikta, kol pasiektas toks puikus rezultatas. Bet istorija čia ne apie išeiginius balandėlius ar išskirtinai malonų Alkį. Seniai jau niežti nagai papasakoti apie Alkio senelę Penktadienę ir Alkio pusseserę Penktadienę.

Apie keistus vardus

Nors pasakymas, kad Alkis mėgsta skaniai pavalgyti skamba gana natūraliai. Bet tas natūralumas kiek apmąžta paaiškėjus, kad žmogus nė kiek nepasidrovėjo taip ir užsirašyti feisbuke ir taip pat nė kiek nepasinepatogindamas taip prisistatinėja žmonėms. Tiesa, pase alfomis ir betomis įkaltas kiek graikiškiau skambantis Alkiviadžio asmenvardis.

O štai koks yra klasikinis Alkio močiutės vardo skambesys taip jau tiksliai neprisimenu, bet žinau, kad pažodinis vertimas į kitas kalbas reikštų Penktadienį (originalus Alkio pasiūlytas vertimas – Fraiday).

Laba diena, ačiū, prašau, atsiprašau ir kiti deficitai

Laba diena

–     Žinai mūsų name gyvena kokstais užsienietis – sako mano Mielas, kad kažką būtų pasakęs.

–        Nežinau. Matyt mūsų išėjmo-parėjimo namo grafikai nesutampa – neparodau deramo susidomėjimo pasiūlyta tema, bet iš bekraštės pagarbos savo mylimiausiam, jos neuždarau. – O iš kur žinai, kad užsienietis? Ką nors angliškai aptarėt?

–        Ne, nesu su juo kalbėjęs. Jis lietuviškai kalba.

–  Tai iš kur žinai, kad užsienietis? Ir iš kur žinai, kad kalba lietuviškai? – išdrįstu sau leisti suabejoti savo mylimiausio mokslininko suformuluotų pirminių prielaidų neklystamumu. Aš gi ne tik mylinti žmona, bet ir kritiškai gebantis mąstyti žmogus (ypač, kai išsimiegu).

–        Jis kalba su akcentu. Be to visada labai džiugiai pasisveikina. Supranti?

–        Suprantu – iš kart supratau ir patikėjau, kad anas bus užsienietis, todėl nebesugalvoju ko gudraus paklausti apie tą nematytą kaimyną iš užsienio.

Tema užsidarė. 

Prašau

Kažkada Alvaro, lotyniškas žmogus iš anos pasaulio pusės, primygtinai domėjosi, kaip Lietuvoje reikia užsisakyti alaus. V-i-e-n-ą a-l-a-u-s. Kelis kartus pabrėžtinai raiškiai išskiemenavome ir kiekvieną žodį paraidžiui išaiškinome. Bet tam kažkas netiko, ko tais vis nesuprato.

– O dar? o kaip toliai?

–        Kas toliau? Nu imi paduotą alų ir geri – matyt anoj pasaulio pusėj žmonės ne tik aukštyn galvą vaikšto, bet ir su alum nemoka elgtis..

–        Bet gi dar turi būti koks nors, nu kas nors panašaus į silvūplė, plyz ar perfavore – galiausiai Alvaro paaiškino, ko jam šitoj šventoj frazėj pritrūko.

–        Ta prasme? Prašau??? – susižvalgėm, šeimynišku duetu išversdami akis – Oi mes Lietuvoje tokiai žodžiais tuščiai nesišvaistom! Bent jau tikrai ne alubaryje.. Na galima pridurti prašau, bet tada tikrai išsiduosi, kad esi ne vietinis – nes iš tamsių Alvaro akių įtaisytų po juodais antakių lankais tikrai niekas neįžiūrės, kad tas indėnų pusbrolis nebūtinai yra ne Marijos žemės čiabuvis.

Alvaro veido išraiška bylojo, kad nelabai mes jo įtikinome.