Best Blog Awards. Geriau kitais metais, nei niekada

asociatyvi nuotrauka.
asocijuojasi su pasiteisinimu dėl užvėlinto atsiskaitymu už pernykščius apdovanojimus

Dar pernai Ieva iš Stebuklų šalies man išrašė blogerių apdovanojimą. Pagal protokolą už tą garbę man priklauso papasakoti vienuoliką eilėraštukų išsakyti savo nuomonę vienuolika svarbių klausimų. Dėl vienos mažos bet didžiai svarbios priežasties, kurią papildė didžiojo kraustymosi džiaugsmai (tarkim), tik dabar radosi laiko atsiskaityti už pernykščius į(si)pareigojimus.

1. pasakykit apie save ką nors labai gražaus ir gero.

Labai sudėtingas klausimas. Apie save gražaus, gero ir dar labai.. Kai noriu galiu būti graži, kai labai noriu – netgi labai (tarkim) graži. Kai būnu išsimiegojusi, skaniai pavalgiusi ir nesušalusi galiu būti dar ir labai gera.

2. jeigu rytoj atsibustumėte vyru - ką nuveiktumėte, ko nedrįsote būdama moterimi?

Kažkodėl nujaučiu, kad kam neužteko moteriškos drąsos, tam nesukrapštyčiau ir vyriškos. Nebent įsidrąsinčiau ant klasikinio vyriško komforto kur semi-privačiai pasisioti. Kita vertus visai wierd reikalas būtų užsiimti pakampiniais sisiavimais, stumdant vežimėlį.

SWAP. Kalėdos įsisiūbuoja. Mažumėlę papildyta

Vis bandau užrašyti kokį didelį ir gražų įvadinį sakinį, bet vis nesigauna tiek gražus ir tiek didelis, kiek reikėtų. Tai paaiškinsiu viską savais žodžiais, net jeigu jie ir kiek per maži..

Nelabai ir stengiausi nutylėti, kad šiais metais iš Kalėdų senelio užsiprašydami dovanų per daug nepasikuklinome. Dovanos laukiame tokios didelės, kad jau buvau išsigandusi, jog namie nebeliks vietos ir pačioms Kalėdoms. Bet Ilonos bumbulas sujudino ramius vandenis ir stojo meduoliai, šližikai, kankorėžiai ir visi kiti kalėdiniai gėriai į savo vietas. O prieš keletą dienų nušvito metų išmintis – nėra dar nutikę tokio vaiko, kuris sutrukdytų Kalėdoms. Vat ir mūsiškis Nykštukas, pasirodo, dar pats nosies neiškišęs į kalėdinį pasaulį jau lyg magnetukas į namus traukia šilumą, jaukumą ir kitą kalėdinį gėrį.

SWAP. Kai namo pareina Kalėdos

Šeštadienį pūškavau po namus pabrėžtinai pilvota ir kažkiek peršalus (aš irgi taip sakau – reikėjo šilčiau apsirengti prieš einant į feisbuką po snieguotą-speiguotą tėvynę pasižvalgyti), tai dėl šio tai dėl to pasirūpindama, nes dulkių valymui trūko artais greitesnių apsukų, artais politinės valios. Galiausiai apsisprendžiau kuriuo klausimu šią dieną atsakingiausiai pasirūpinti. Taigis susitelkiau ties rūpesčiu "o kaip bus šiemet su Kalėdom??". Ar atras jos mūsų duris jokių kalėdiniu gražgrožiu nepažymėtas? Ar nepražiopsosiu jų pro šalį važiuojančių, bebudėdama, kada mūsų Nykštukas pasiprašys į kalėdinę šventę? Ar šiuose metuose dar rasis vietos, laiko  ir politinės valios kalėdiniams skoniams, spalvoms, dovanoms ir kitam gėriui? Va kiek visokių rimtų klausimų galima apsvarstyti, kai rodos sveikatos tik papuškavimui beužtenka.

Ir taip visaip atsakingai besirūpinant kaip čia dabar viskas bus ar nebus, net nepasibeldusios namo parėjo Kalėdos. Vat taip tiesiog ėmė ir atėjo. Ir teko skubos tvarka susipakuoti visus savo neatsakingus pagodojimus. O tada, nusiplauti rankas ir imtis Kalėdų išpakavimo.

Iš kito Prancūzijos galo atkeliavusi dėžutė atsivėrė lietuviškai-kalėdiškai baltu vaizdeliu. O kad būtų dar namiškiau-lietuviškiau-kalėdiškiau visas geras buvo nubarstytas saldainiais iš gimtojo Saulės miesto. Kasant giliau išlindo dvi mielos širdužės. O tada jau neištvėręs išsiropštė visas iš puikumo apvalus  kalėdinis burbulas. Ir nors iš pirmo žvilgsnio pasirodė ir už mane labiau pasipūtęs, bet tik paėmus į rankas įsitaisė lyg švelnus katinukas. Nesu rankose turėjusi šiltesnio-malonesnio molinio dalyko. Sakyčiau, visapusiškai meilus kalėdinis burbulas.

labai atsiprašau Ilonos, kad tokį dailų jos darbą tik šitaip tesugebėjau nufotografuoti..
tarkim, kad čia vis per tuos neišsisemiančius žieminius lietus..

širdelės natūroje irgi smarkiai mielesnės, nei nuotraukoje

Einu organizuot kokio kalėdinio kampo, kad šitam gražuoliui būtų kur visu savo gražumu dainuoti apie Kalėdas, kurios niekada nepraeina pro šalį.

out of topic - mūsų ryžas greit sumojo, kad pakavimo popierius prie jo asmeniškai  derintas ir būtent jam siųstas

Ačiū, Ilonai, už į mano namus palydėtas Kalėdas, dūšią sušildžiusias ir namus puošiančias dovanas. Ačiū Daivai, kad jau antrus metus priima į kalėdines roges.

Čia praėjo Angelina Joly, Bradas Pitas ir keli jų vaikai. O mes, jaučiu, neeisim

asociatyvi nuotrauka. asocijuojasi su žydra jūra

Kažkurią dieną buvome ekskursijoje. Tokioje visai nebanalioje. Galima būtų glamūriškai pavadinti „Angelinos Joly pėdomis“, buitiškesnis variantas būtų „Kur Nicoje privačia tvarka dalinami vaikai“. Pasirodo putliausių lūpų moteris vaikų gavo būtent Nicoje ir būtent Lenvalio ligoninėje. Ligoninės ėjome pažiūrėti nebūtinai vien iš atsidėjimo gražiausiai iš gražiausiųjų. Juolab, iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad nei prie vienos gimdyklos, nei prie vienos palatos nėra prikalta lentelės „Čia praėjo Angelina, Bradas ir keli jų vaikai“.

Taip jau nutiko, kad netyčiom sužinojau, kad mano gydytoja dirba šioje ligoninėje ir jeigu nieko gyvenime nekeisčiau, tai vaiką tektų atsiimti būtent šioje ligoninėje. Gydytoja, taip sakant, ne iš plepiųjų, tai apie šitos paslaugos sąlygas ir kaštus burnos neaušino pakol patys neparodėme susidomėjimo vaikų atsiėmimo Nicoje protokolu. O kai jau prakalbinome, gydytoja labai nuosekliai kartojo, kad Lenvalis, palyginus su publik vaikų atsiėmimo namais, yra kaip penkių žvaigždučių viešbutis ir dviejų žvaigždučių viešbutis (o rūgštelėjusi veido išraiška atitarė – iš tikro, tai tiesiog nešvarus hostelis). Beje, lyginamosios šen bent ten Nicoje gimdžiusių moterų pasipasakojimų analizės išvados prastai koreliavo su gydytojos prielaidomis.

Tende – ir Prancūzijoje gali būti smagu. Ypač jeigu tai buvusi Italija

Tendė yra toks prancūziškas kalnų miestelis, už virš kurio ilgas ir svarbus tunelis išveža į itališką Alpių pusę. Ta proga Tendę iš matymo jau žinojome, bet artimiau nebuvome susipažinę – vis atidėdavome tam stebuklingam laikui, kai čia atvažiuosime Stebuklų traukiniu. Beje, ne taip seniai Tendė buvo itališkas miestelis. Išsyk po karo tendiškiai pagalvojo pagalvojo, pabalsavo ir prisijungė prie Prancūzijos. 1947 m. 91,49 % referendume balsavusių tendiškių pasiprašė į Prancūziją. Ir po šiai dienai, kaip supratau, nė kiek nesigaili. Kaip mums paaiškino madam Marija - tuo metu artaip artaip dauguma miestelėnų gyveno ir dirbo Prancūzijoje (priminsiu, kad Italija kaip ir šiandien, taip ir tada buvo už aukšto kalno ir ilgo tamsaus tunelio).

triūsykų nepridžiauta, bet vistiek nelabai prancūziškai atrodo

Miestelis labai gerai subalansuotos apimties – yra vietos visokiems buitiniams-maistiniams fasiličiams (ale bulkinė, mėsinė, sūrinė ir pan.), bet per dieną liuosiai išvaikščiojamas. Aišku, jeigu vaikščiosite ne ispaniškuoju būdu, kai stabtelėjimas pasitarti į kurią pusę sukti išvirsta į nestruktūruotą diskusiją apie „life, universe, everything“. Kelionės atradimas – žmonės iš Irano irgi yra visai neblogai įvaldę ispaniškąjį vaikščiojimą.

Stebuklų traukinys

Štai ir nukautas dar vienas punktas iš „būtinai, kol čia esam..“ sąrašo. Vėl miestelis įsitaisęs ant kalno, kurio kitoje pusėje yra Toji šalis (jaučiu kitą savaitgalį jau neatlaikysime ir atidėję visus sąrašus tiesiog patrauksime į Tąją šalį kavos, picos ir panašiai). Tik tas kalnas šį kartą giliau kalnuose. Jau taip visai kalnuose. O ir pati kelionė buvo kitoniška – važiavome traukiniu. Į traukinį telpa daug daugiau draugų, nei į jarisą, o be to ir pats išbrauktasis punktas buvo „traukiniu nuvažiuoti į Tendę“.

sąvoką "vardinis traukinys" reiktų suprasti pažodžiui

Į Tendę veža ne šiaip tiesiog traukinys, o vardinis traukinys. Jis vadinasi „Train des merveilles“ (ale Stebuklų traukinys). Kaip ir keistas sumanymas stebuklingu išvadinti bėgiais riedantį mechanizmą  – tai kaip tada bevadinti skraidančius kilimus, septynmylius batus ir kitas alternatyvias transporto priemones? Galimos kelios daugiau-mažiau įtikinamos buitinės-etimologinės tų Stebuklų išaiškinimo versijos:

I. traukinys eina stebuklingai gražiu maršrutu – ne kurie interneto turistinės propagandos išminties šaltiniai jį vadina vienu gražiausių Europoje;

II. geležinkelis pats iš savęs yra inžinierinis stebuklas, nes mažne prieš šimtą metų išraitytas kalnais-pakalnėmis, tamsiais tuneliais ir arkuotais tiltais;

III. pavadinimas paimtas nuo suvaikštomu atstumu nuo traukinio trasos esančio taip vadinamo Stebuklų slėnio (vallée des Merveilles).

Beje, visos trys versijos viena kitai nemaišo.

Castelliar – gražu, bet nieko daugiau

Pamažiukais nusiteikinėjame prancūziško sezono uždarymui. Ta proga savaitgaliais pasistengiame padėti varnelę bent ties vienu ant šitos žemės pa(si)žadėtu „kada nors būtinai“ punktu. Sekmadienį ėmėmės Kasteliaro (Castelliar), kuris akis badė kaskart autostrada traukiant į Italijos pusę. Tai buvo paskutinis nepažįstamas punktas trasoje Nica–Italija, kuris kaip akmenukas bate – gyventi kaip ir netrukdė, bet apie save pamiršti irgi neleido.

o jis vis iš aukšto žiūrėdavo į mus išvažiuojančius Italijon

Taigis sėdom ir tyčia išvažiavome į tą paskutinį prancūzišką Italijos prieigų kaimą. Iki miestelio kelis kilometrus teko pavažiuoti pėškomobiliu, nes tie keli kilometrai buvo atiduoti sportinykams.

Lyrinis-sportinis nuvažiavimas į šoną. Žinokite, kažkoks apsėdimas čia su tais visais sportais. Neramios dūšios tie prancūzai, negali nė kiek spakainiai nusėdėti – laksto, plaukia, mina, kopia arba, dar geriau, bėgte kopia ir panašiai. Pas vietos prancūzus pažindinimosi klausimyne po „a ką dirbi?“ eina „o kokį sportą sportuoji“. Kelis kartus pasipažindinus nuoširdžiuoju būdu, išmokome nebegluminti tų vargšų savo asportiškumu. Mat numykus, kad, žinote, aš tai nelabai ką sportuoju, prancūzo akyse stoja toks sumišimas, kad vardan paprasčiausio žmogiškumo ant staigiųjų sukrapštai nors ką nors panašaus į sportavimą: vasarom važiuojam dviračių žygius (paskutinį kart man tai nutiko prieš penkis-šešis metus); mėgstame haikinti (tėvynėje būna pahaikinam penkis ir daugiau plokščių-tiesių kilometrų) ir pan. Mano moralas – va kas nutinka nuo žemės atšokusioms tautoms. Pats bulviakasi, mėšlavėžis ne už kalnų, o ir malkomis jau laikas pasirūpinti, o čia tai tau sveiki vyrai-moterys be jokio apčiuopiamesnio tikslo laksto kalnais-pakalnėm. Ir kur ta europa ritas bėga..

Vat ir tąjį sekamdienį pravažiuojant užmatėme, kad La Turbie (toks trijų gatvių akmeninis kaimalis ant kelio) prieš meriją dalino medalius nuplukusiems lakstytojams. Nežinia po finišo ar prieš startą gatvėje spietėsi dviratininkai. O atvažiavę-atėję į Kasteliarą, radome beišsikvepiantį Kasteliaro triatloną. Pagal užmatytą dalyvių populiacijos žymėjimą, šito penkiolikos trobų kaimo triatloną sulakstė daugiau nei du šimtai neramių dūšių. Beje, uždarant renginį (o taip mes neužsivėlinome išvažiuoti, bet savo kelionės tikslą pasiekėme tuomet, kai sportiškos dūšios jau buvo užlakščiusios savo medalius) nugirdau kvietimą rugsėjo gale pasitriatloninti Bordigieroje, o už mašinų valytuvų buvo prikaišiotą gundymu ateinantį savaitgalį sulakstyti gretimo kaimo triatloną.