Apie velykinę avino kulšį, hormonus ir kitas durnystes

asociatyvi foto. asocijuojasi su per Velykas žydėjusiais apelsinais

Porinant kažką neįtikėtinai banalaus apie Pavasario šventę – Velykas, Gustavas (aha, tas pats krituolis iš Brazilijos) sukluso ir kaip tame anekdote pataisė, kad Velykos, jei ką, tai rudenį (buvo, po teisybei, ir tebėra, toks mano mamos neįveikiamai mėgiamas anekdotas kaip velykaja rodina išvirto į Velykas rudenį). Su ta netikėta rudenine įžvalga, prisiminiau apie tas Velykas, kurios mūsiškiame Žemės pusrutulyje nutiko šį pavasarį.

Man labai reikėjo avinuko kojos. Nu taip gražu: velykos šiltuose kraštuose, mama užsiminė, kad norėtų šito mielo gyvuliuko paragauti ir panašiai. Būtinai reikėjo avinuko kojos – kitaip ne šventė. Mėsinės vitrinos sakė, kad tos gražios šventės proga tos (ex)švelniakailės aviniukų kulšytės kiek suįžūlėjo. Tapo maždaug dvigubai ėdresnės eurams, bet per Velykas mums man eurai iki kelių. Mindžikavau lėtinėje eilėje ir vis krūpčiojau, kad tie prancūziški apžoros prieš mane visų avinukų visų kojyčių neišpirktų. Mano mielas į visą tą eilę žiūrėjo irgi neramiai, bet su viltimi. Rodė man tą banknotą, kuris mus turės penėti per šventes ir dar vieną liesą pošventinę savaitėlę. Visi mes turim mažų silpnybių, nu bet chroniškai negaliu pakęsti, kai žmonės kėsinasi pataupyti velykinių avinukų sąskaita. Tai ką man makaronų su česnakais Velykoms pataisyti??? Jei ką, mano mamai makaronai tai ne maistas. Tai, jei ką, jai reiktų, kaip vakar, suvalgius dvi su puse midijas eiti sasyskų virtis?? Žmonės gailestingieji neišsinešiojo visų avinukų kojų. Dar ir beveik pasirinkt galėjau. Mūsų mažulė svėrė pustrečio kilogramo. Bet gi šventės ne kilogramais matuojamos.

Perkuitusi visas interneto keptų avinų atsargas išrinkau porą klasikinių marinavimo variantų. Ta proga parodžiau pagarbą mūsų namų viešniai, daugmaž: nori avinuko sodraus prieskoninių žolelių smoko ar kokio švelnesnio, kad avinukas pats iš savęs daugiau kvepėtų. Mama nuoširdžiai pasisakė, kad tiek avelės, tiek avinukai jai kvepia nelabai, tai kuo mažiau tas avinukas savimi atsiduos tuo didesnė tikimybė, kad bus valgytinas. Kamšiau rozmarino šluotelės į šlaunies šonus ir nelinksmai pergalvojau, kad  velykos jau rytoj, o sasyskų atsargos jau pasibaigė, o to atsarginio-klasikinio gero, pasirodo, vėl gali prireikti..

Bet tikroji trivoga nutiko velykų rytą. Mano mielas išvedė mano mamą pasivaikščioti į Ezą ar dar kur, atseit ir jiedu šeimyniškai padraugaus ir aš su savo avinais ramiais susirokuosiu. Išsitraukiu tą avino šlaunį iš šaldytuvo, bandau kišti jį maišan ir tupdyti į skardą. Ir tada... tada tas maišas ėmė ir suplyšo!!! Ir tada supratau kas čia avis, o kas avinas: ta kulšis neproporcingai didelė kaip ant trijų valgytojų, kurių vienas gali staigiai persiorientuoti ant bulkos su grietine (true story – sasykų šaldytuve atsirado po netikėtai kūdos dviejų su puse krevečių vakarienės); ta kulšis atsikando žvėrišką parodytojo banknoto dalį; aš pabrėžtinai nepatyrusi tokio maštabo mėsgalių kepime; šiandien šventė, tai jokių šansų maistui B (mama kebabų nevalgo dar labiau nei makaronų, midijų, krevečių ir kito nemaisto), o be to paranojiškai nieko šventiško nebesugalvoju.. Trivoga!!

Vat taip nušvitusi sėdėjau virtuvėje ant grindų priešais nelaimingą avinuko kulšį.

Nubraukusi pirmą karčiai sūrią ašarėlę kiek giliau atsidusau ir pasileidau melodingai raudoti. Ir tam kartui nei toje virtuvėje, nei Prancūzų Rivjeroje, nei visame velykiniame pasaulyje nebuvo nelaimingesnio padaro. Ir taip nuoširdžiai buvo gailu savęs tokios durnos, kad taip nesveikai būtina buvo nusipirkti nesveikai didelę ir brangią kulšį. O dar gailiau buvo savęs ant tiek durnos, kad net nemoku iškepti paprasčiausios velykinės avinuko kojos. Buvo aišku, kad kai supranti kokiuose durnumo aukštumose esi, belieka savęs iš visų jėgų pagailėti ir kiek išeina paverkti pritūpus kur virtuvės kamputyje. Tai gerai, kad Mano mielas visai ne prie durnųjų. Bet tai nė kiek jo neatleidžia nuo atsakomybės už manąjį durnumą: kodėl jis vat taip niekaip nebandė, pėvėzė, užšnekinti su velykiniu zuikiu... Niekada negali tais vyrais pasitikėti... JėzauMarija, tai aš durna ir vyras manęs kaip reikiant nesugeba sužiūrėti!! Kaip dabar bus? Kaip mes dabar čia gyvensim????

Po nelaimingiausio savo gyvenimo pusvalandžio atsikėliau, apsiploviau nuverktus žandus, sukukalavau avinuką į kitą kepimo maišą, įkišau į orkaitę ir nuėjau kitų velykinių dalykų dirbti. Ta avinuko koja ko gero skoniu nekūdai atsiliko nuo savo sesyčių, kurias namo išsinešė prancūzai. Vienok, buvo visai vartotina. Mama irgi nors kartą per atostogas kaip žmogus pavalgė mėsos, o ne visokių jūrų-marių kirminų ir visiškai apsiėjo be netikėtos šaldytuvo revizijos. Ir šiaip Velykos toliau vyko beveik kaip normalios Velykos.

Aš dar laikas nuo laiko daugiau-mažiau atsakingai paverkdavau dėl kokios nors neįveikiamai didelės nelaimės, bet užtat daugiau never-ever nebegalvojau, kad hormonai yra durnų bobų išmislas.

Kaip žmonės sako – nesispjaudyk ant hormonų, nes nežinai dėl kieno kulšies pati užbliausi.