Pagal europietiškus standartus subalansuotas persiškas vakaras

tai yra Alvaro nufotografuotas vienas iš Narges keptų Thai chin'ų

Šeštadienio vakarą pliažinomės persiškai. Narges pakvietė kažkiek musulmonų, stačiatikį, kelis prijaučiančius katalikybei ir/ar šiaip gerus, nebūtinai religiškai apibrėžtus, žmones į Coco pliažą. Visus juos, nepriklausomai nuo religinių įsitikinimų, žadėjo papenėti iranietiškai arba, kaip ji pati ir jos tautiečiai mandagiai pataiso – persiškai. Taip jau yra, kad visiems (kaip minimum trims) žmonėms iš Irano pabrėžtinai patinka, kai jų dalykai vadinami persiškais. Mažu, čia toks kultūringas būdas išskiepyti baltiems žmonėms beveik visai žmoniškas Iranas versus kluika Irakas poteito-patotatizmą.

Narges pataisė šafraninį ryžių apkepą, kurį jie ten savo persiškuose tolybėse vadina nieko (mums) nereiškiančiu Tah chin’u. Būtent šioje vietoje labai norėčiau sau leisti pasiišsiplėtoti apie šafrano reikšmę persiškam maistui. Žmonės iš Irano, žinokit, šafrano deda į visą maistą, o jei vaišina svečius – iš vis į visą. Standartiniai svetingieji persiški pietūs padaryti maždaug šitaip. Pagrindinis maistas būna koks nors troškinys ir šafranuoti ryžiai. Jei desertui pasitaikys ne kažkas persiško, t.y. šafranu  uždažytas neįtikėtinai saldus dalykas, tai bus kompensuota šafranuota arbata (persiškuose namuose net stiklinės ranguojamos, pagal tai, kaip gražiai juose žiūrisi šafranu užganėdintas karštasis gėrimas). Tą arbatą užsisaldinti bus pasiūlyta, vat a surpryze, šafranu paspalvintais cukraus kristalais. Turiu tokį nejaukų įtarimą, kad ir kiaušinienę jie rytais kepa su šafranu. Bent jau svečiams tai tiksliai.

Leisiu sau užsiminti dar toliau nuo temos. Dabar ir aš turiu šafranuotų cukraus pagaliukų. Ir, žinokite,  nėra jis labai saldesnis už neegzotišką batvinių cukrų. Po teisybei tą gelsvą cukrų prisimenu, tik kai parūpsta kokiam pro šalį ėjusiam svečiui pasirodyti kokio išeiginio cukraus pas mum užvežė. Kad nepasirodytų per kukliai, tai lyg netyčia paminėsiu, kad esamuoju metu šafrano pas mum yra tiek, kiek visa mano ir vyro giminė per amžių amžius kartu sudėjus neturėjo. Ir iš to staigaus praturtėjimo nežinau ką tuo geru sūdyti dažyti. Kirba pikta mintis išbandyti bulvinius blynus su šafranu.. Taip sakant, pažiūrėti, kas valgomo gautųsi sumetus dvi tautines tapatybes į vieną bliūdą.

Bet rašinėlis visai ne apie šafraną, o apie puikiai subalansuotą persišką paplūdimio vakarėlį. Bendrom tarptautinėm jėgom suvartojom net tris ryžių-šafranų apkepus taičinus (mano absoliučiai persiškai neišlavintu supratimu, tai buvo daugiau-mažiau į vieną daiktą sulipdyti geltoni ryžių skonio ryžiai su vištienos užuominomis), užsisaldinome tiesiai iš tolimojo šiaurės Irano atbogintais saldžiais dalykais su šafranu, užgėrėme cinamonuota arbata, o tada prasidėjo iranietiškos pramogos. Mėtėme akmenukus. Daugiausia į kokį akmeninį objektą. Kartais į Alvaro, išstatantį kokį akmeną apmėtymui. Niekada nepagalvojau, kad akmenų svaidymas tokia džiuginanti ir įtraukianti pramoga.

Buvo pabrėžtinai geras vakaras su šauniais žmonėmis, gardžiu maistu, šafranu, žydra jūra, raudonu saulėlydžiu ir panašiai. Vienok nuojauta visom kalbom, kokias tik mokėjo, perspėjo, kad džiaugiantis apgalvotu ir nusisekusiu iranietišku vakarėliu, derėtų sustoti iškart po pagyrų šafranui maistui.