Tende – ir Prancūzijoje gali būti smagu. Ypač jeigu tai buvusi Italija

Tendė yra toks prancūziškas kalnų miestelis, už virš kurio ilgas ir svarbus tunelis išveža į itališką Alpių pusę. Ta proga Tendę iš matymo jau žinojome, bet artimiau nebuvome susipažinę – vis atidėdavome tam stebuklingam laikui, kai čia atvažiuosime Stebuklų traukiniu. Beje, ne taip seniai Tendė buvo itališkas miestelis. Išsyk po karo tendiškiai pagalvojo pagalvojo, pabalsavo ir prisijungė prie Prancūzijos. 1947 m. 91,49 % referendume balsavusių tendiškių pasiprašė į Prancūziją. Ir po šiai dienai, kaip supratau, nė kiek nesigaili. Kaip mums paaiškino madam Marija - tuo metu artaip artaip dauguma miestelėnų gyveno ir dirbo Prancūzijoje (priminsiu, kad Italija kaip ir šiandien, taip ir tada buvo už aukšto kalno ir ilgo tamsaus tunelio).

triūsykų nepridžiauta, bet vistiek nelabai prancūziškai atrodo

Miestelis labai gerai subalansuotos apimties – yra vietos visokiems buitiniams-maistiniams fasiličiams (ale bulkinė, mėsinė, sūrinė ir pan.), bet per dieną liuosiai išvaikščiojamas. Aišku, jeigu vaikščiosite ne ispaniškuoju būdu, kai stabtelėjimas pasitarti į kurią pusę sukti išvirsta į nestruktūruotą diskusiją apie „life, universe, everything“. Kelionės atradimas – žmonės iš Irano irgi yra visai neblogai įvaldę ispaniškąjį vaikščiojimą.

Stebuklų muziejus

Stebuklų muziejaus fasadas - stebuklingai paprastas ir tiek pat genealus sprendimas,
kaip tokiam-jokiam pastatui nuduoti modernią fasadinę išraišką

Lankytiniausias dalykas Tendėje yra Stebuklų muziejus. Muziejus dedikuotas ne stebuklams apskritai, bet vienam stebuklingam slėniui. Stebuklų slėnis yra tokia magiška vieta Merkantoro nacionaliniame parke. Ir ta magija čia paminėta visai be metaforų ir net be ironijos, nes tame stebuklingame slėnyje žmonės (tarkim) senų-senovėje ant uolų pripaišė visokių labai šventų balamūtų ir mažiau šventų kringeliukų. Eina kalba ne apie urvinius bizonus, o apie išorinį uolų meną po atviru dangumi. Akyli mokslininkai sužiūrėjo ir suregistravo apie 40,000 skirtingos meninės vertės piešinių. Užhaikinimas į Stebuklų slėnį buvo „būtinai-būtinai šitą vasarą“ sąraše, bet dėl susuktų nugarų ir išsipūtusių pilvų buvo užtikrintai kancelintas, tikslaiu perkeltas į sąrašą "galbūt kada nors gyvenime".

čia ne menas "ir aš taip galėčiau", čia naujam gyvenimui pašaukti
senoviniai magiški baibokai ir šiaip kringeliukai

Tokiems nepajėgiems savom kojom užkopti vieną-kitą kilometrą viršun, Stebuklų slėnis visakaip išrodytas ir išaiškintas muziejuje: kas, kaip ir kiek seniai apylinkėse gyveno, ką ir kurių galų paišė ant uolų. Viskas prasideda nuo laukinių padarų iš laukinio miško laukinių kalnų, žvėriukus galabijusių ir ugnelę kūrenusių. Ekspoziciją dagyvena iki XIX a. piemens ale halograminiu veidu. Muziejuje yra tikrų iškasenų ir muliažinių kompozicijų pirmykščio gyvenimo (pažiūrėjus galiu pridurti – toks ten ir gyvenimas) temomis. Beje, tose kompozicijose įkurdinti specialiai tam reikalui nulipdyti manekenai, tad tų pirmykščių žmonių (?) gyvenimo (?) mizanscenos pateiktos pakankamai įtikinamai. Asmeniškai rekomenduoju ekstremistams-natūralistams.

Aš jums sakau, šiais laikais muziejuje privaloma tvarka turi būti dalykų ir veiklos iš serijos „būtinai pačiupink, pamaigyk, paklausyk ar kitaip sudalyvauk“. Apie visus tuos rimtus ir atsakingus muziejų lankytojus (beigi ir muziejininkus), kuriems muziejus šventa vieta, o ne kokiatais vaikų žaidimų aikštelė, galiu pasakyti tiek – visas tas neišpasakytas orumas ir rimtis išsyk išsivaikšto, kai tik patys gauna kokių knopkių paspaudinėti. Akivaizdu, kad koks kaimas būna ar kokia upė teka Pakrantės Alpėse yra smarkiai svarbiau sužinoti, ne studijuojant atsakingą kartografijos produktą, o žaidžiant žaidimą „rask teisingą pavadinimą kalnų miesteliui ir lemputė pati užsidegs“. Kalnų peizažas daug labiau patraukia akį, kai mostelėjus ranka, į šalis išsilaksto jį dengusios rūžavos gėlytės. Interaktyviausias Stebuklų muziejaus eksponatas tyko jau beišeinant iš ekspozicijos. Tik suuodęs, kad tykini pro šalį jis mirkt-mirkt pavarto akis ir pradeda pasakot savo ekskursijas. Kadangi tas piemuo stambesnio žmogaus didumo ir dar su šviečiančiu, besimarkstančiu bei žiopčiojančiu veidu, tai pirmą kartą jo užkalbinta mažumėlę šoktelėjau lubų kryptimi. Antrą kartą buvo jau drąsiau, o ir mūsų buvo daugiau. Išklausėme kaip piemenai senovėje sūrius darė ir dar porą baisių pasakojimų apie kalnų raganas ir velnius. Pro šalį ėję žmonės lengvai atvipusiu žandikauliu žiūrėjo tai į tiesiogine prasme švytintį piemens veidą, tiek į mūsų didžiai susikaupusius veidukus.

Visa oficiali informacija su legaliom nuotraukom yra šičia: http://www.museedesmerveilles.com/.

Privatus liaudies buities muziejus

Tendės liaudies buities muziejus. Labiau buities, nei muziejus.

Labai profesionaliai ir kokybiškai padarytas Stebuklų muziejus, bet savaitgalio simpatijas be konkurencijos nurovė bevardis ir visai neprofesionalus Tendės artais liaudies buities artais kraštotyros muziejus. Užėjome pro praviras duris ant kurių buvo paskelbta apie nemokamą lankymą ir patekome į visokio senovinio gėrio prigrūstą sandėlį. Beje, pasirodo, buitinė-garažinė-šabakštynine eksponatų išdėstymo tvarka ženkliai labiau įkvepia atradimams, nei sistematiška ir sterili muziejininkystė. Pasirodo, visą tą gėrį sukaupė mus pasitikusi ir viską išrodžiusi močiutė – madam Maria Oliviero. Tiek muziejaus patalpos, tiek eksponatai – privati jos nuosavybė. Dauguma daiktų buvo jos tėvų ir jos senelių nuosavybė. Ir tos nuosavybės buvo daug. Ir įvairios. Labai įvairios. Ir madam Marijos seneliai anaiptol nebuvo kokietais ponai. Muziejaus savininkė parodė nuotrauką, kurioje jos senelė su serimi ir dar keliom neįvardintomis merginomis buvo apsirėdžiusios kaip tarnaitės iš Downton Abey. Kiek supratau, madam Marijos protėviai turėjo kažkiek ūkio palei Tendę, o žiemomis leisdavo savo dukras mergauti pas anglus į Mentoną.

visos šitos senovinės buities savininkė, neprilausoma muziejininkė madam Maria
šalia niekam nežinomas lankytojas (vardas, pavardė, batų dydis ir kt. asmeninė informacija redakcijai gerai žinoma)

išeiginė madam Marijos senelės suknelė
nebūtinai tokią nešiočiau, bet vistiek gražu

viršutinius nėrinius darė madam Marijos senelės sesuo;
apatinį lopšį mielai pasiskolinčiau kuriam laikui..

Lyrinis nukrypimas, iš serijos neištvėriau kažko reikšmingo nepamąsčiusi. Jau buvau mačiusi kelis vietinio kaimelio reikšmės liaudies buities - kraštotyros muziejus. Ir kas kartą jaučiausi vis geriau bepažįstanti Lietuvių liaudies buitį. Net ir nacionalinės reikšmės liaudies buities muziejuose ekspozicija būna sukomponuota iš nuspėjamų dalykų: surūdyjusių prosų eilė, aptrupėjusios skalbimo tarkos, kelios suskilusios geldos, nukramtyti mediniai šaukštai ir kaip technikos stebuklas išstatytos audimo staklės, su greta padėtomis keliomis tamsių spalvų ir nesudėtingų raštų kapomis. Aš nieko nesakau – gražu man tos kapos, mielai vieną-kitą priglausčiau. Tik dabar susipratau, kad nė viename prancūziškos buities muziejuje nemačiau šitos medinės-buitinės inžinerijos pavyzdžio. Ir žinot, tai nebūtinai reiškia, kad prancūzės buvo atgrubnagės tinginių pantys, nesugebančios nusiausti vieno kito audinio rietimo. Prieš šimtą metų, net ir kaimo prancūzės tiek išeigines sukneles, tiek naktinius baltinius siūdinosi iš manufaktūrose semipramoniniu būdu padarytų medžiagų, o vakarais siuvinėdavo rojaus paukščius ant savo bliuzelių arba gamindavo nėriniuotus užklotėlius savo vaikeliams. Visus tautos šviesuolius, apraudančius pirmiau kryžiuočių, o po to sovietų sutryptą ir nuteriotą mūsų šalelę ir visais ūkio-mentaliteto-moralės klausimais pirštu baksnojantiems į tas prakeiktas raudonasiąs bestijas (arba, priklausomai nuo religinių įsitikinimų, kryžiuku pažymėtas bestijas), norėčiau pakviesti pakontepliuoti ruso dar nesugadintą Lietuvą platesniame kontekste ir nepamesti iš akių bendros mūsų šalies raidos. Ne iš prielankumo putinoidams, bet šiaip dėl bendro išsilavinimo ir platėlesnio pasaulėvaizdžio už paradigmą „tokia neteisybė, mus šitaip nuskriaudė“.

prieš šimtą kitą metų už šitų akmeninių sienų buvo prikrauta visokios rūšies buities

Dar Tendėje yra XV a. išpaišyta koplyčia. Bandant į ją išsižiojus įvižloti sarginė moterytė mandagiuoju būdu parodė, kad „nelįskit vaikai, kur jūsų nekviečia“. Bet parodžius deramą susidomėjimą, atlyžo ir ne tik įleido vidun, bet ir pasakė kelintais metais čia viskas išpaišyta. Gavau įsitikinti, kad ne šiaip sau visos reikšmingesnės galerijos ir pinakotekos susikaupusios ties Florencijos, Sienos ar Veneto viduramžinių paišytojų stovyklomis. Pastariesiems tiesiog dailiau sekėsi piešti, nei pvz. Piemontės kalnų kaimelių dailininkams.

katedros vidinis pasaulis panašiai spalvotas, kaip iš išorinis

Iš didesnių bažnytinių reikalų Tendėje yra ir katedra. Kai žmonės iš Musulmonijos taip paprastai užklausė ar kiekviena didesnė kaimo bažnyčia vadinasi katedra, man nutiko dar vienas nušvitimas. Taigi, jei kalnuose kaime stovi katedra, reiškia kažkada kaime sėdėjo ir vyskupas. O Tendėje šalia jo dar priedo sėdėjo ir aštuoni kanauninkai.

spalvingosios katedros vidinis pasaulis. Žmonėms iš Musulmonijos patiko.

Tendės katedra man pasirodė tokia pokeistė – viduje sienos ale Sienos pavyzdžiu pilkšvai-juosvai suzebruotos, bet visi šoniniai altoriai barokiškai dosniai prispalvinti ir priraityti. Bile tendiškiams gražu. Žmonėms iš Musulminijos irgi gražiau spalvoti auksuoti ir kitaip pakringeliuoti barokiniai Tendės katedros gražgrožiai, nei visa tokia pilka Paryžiaus NotreDam.

Katedros šoninėje kamūrkėje iš penkių arnotų, dviejų gradualų ir trijų any liturginių knygų padarytas vietos bažninkystės muziejukas. Jame buvo tokia mini stiklinė vitrina su vidun įkištu plastikiniu leliuku. Tai ta lėlė pasirodo yra baby-Marija. Šiuose apylinkėse išskirtinai mylima ir gerbiama. Nesakykit, vienas įdomesnių devocinių pasirinkimų.

o miestelio pasienyje noksta moliūgai, ir tokia tvarka čia nuo seno, labai nuo seno

jei ką, buvo patikrinti visi Tendės vaikų žaidimo aikštelės atrakcionai,
o mums kas, o mes vaikai, o mes pasaulis..

aš visada galvojau, kad susirinkti viešai pasiekiamas sodo gėrybes (ir kitą nepririštą gerą)
yra nacionalinis lietuvių bruožas, o pasirodo čia tarptautinis bendražmogiškas potraukis

Dar Tendėje yra lauko baseinas ir vaikų žaidimo aikštelė su iškylų inventoriumi ir keliais vaismedžiais. Jei kada keliausite per prancūzų žemę ir nelabai norėsite du kartus per dieną prašmatniai maitintis restoranuose, tai nėra čia ko jaustis nabagyčiais. Prancūzų kaime reikia pasiimti bagetę iš bulkinės, ožkasūrio iš sūrinės, kokio pašteto iš mėsinės ir vyno iš bile kur. Už ekonominį biudžetą būsit pasimaitinę, taip kaip namie per šventes nevalgote.

vietinė Gedimino pilis, iki kurios nedatraukėme

Dar Tendėje yra buvusi piliavietė su Gedimino bokštu laikrodžio bokštu ir dar šis bei tas, ko nespėjome sužiūrėti, nes keliavome ispaniškai-persiškai atsipūtę. Ech gera diena buvo.

liūdno veido snukio vietinis
tegul bus šį kartą vietoje katinukų. Vardan įvairovės.