Castelliar – gražu, bet nieko daugiau

Pamažiukais nusiteikinėjame prancūziško sezono uždarymui. Ta proga savaitgaliais pasistengiame padėti varnelę bent ties vienu ant šitos žemės pa(si)žadėtu „kada nors būtinai“ punktu. Sekmadienį ėmėmės Kasteliaro (Castelliar), kuris akis badė kaskart autostrada traukiant į Italijos pusę. Tai buvo paskutinis nepažįstamas punktas trasoje Nica–Italija, kuris kaip akmenukas bate – gyventi kaip ir netrukdė, bet apie save pamiršti irgi neleido.

o jis vis iš aukšto žiūrėdavo į mus išvažiuojančius Italijon

Taigis sėdom ir tyčia išvažiavome į tą paskutinį prancūzišką Italijos prieigų kaimą. Iki miestelio kelis kilometrus teko pavažiuoti pėškomobiliu, nes tie keli kilometrai buvo atiduoti sportinykams.

Lyrinis-sportinis nuvažiavimas į šoną. Žinokite, kažkoks apsėdimas čia su tais visais sportais. Neramios dūšios tie prancūzai, negali nė kiek spakainiai nusėdėti – laksto, plaukia, mina, kopia arba, dar geriau, bėgte kopia ir panašiai. Pas vietos prancūzus pažindinimosi klausimyne po „a ką dirbi?“ eina „o kokį sportą sportuoji“. Kelis kartus pasipažindinus nuoširdžiuoju būdu, išmokome nebegluminti tų vargšų savo asportiškumu. Mat numykus, kad, žinote, aš tai nelabai ką sportuoju, prancūzo akyse stoja toks sumišimas, kad vardan paprasčiausio žmogiškumo ant staigiųjų sukrapštai nors ką nors panašaus į sportavimą: vasarom važiuojam dviračių žygius (paskutinį kart man tai nutiko prieš penkis-šešis metus); mėgstame haikinti (tėvynėje būna pahaikinam penkis ir daugiau plokščių-tiesių kilometrų) ir pan. Mano moralas – va kas nutinka nuo žemės atšokusioms tautoms. Pats bulviakasi, mėšlavėžis ne už kalnų, o ir malkomis jau laikas pasirūpinti, o čia tai tau sveiki vyrai-moterys be jokio apčiuopiamesnio tikslo laksto kalnais-pakalnėm. Ir kur ta europa ritas bėga..

Vat ir tąjį sekamdienį pravažiuojant užmatėme, kad La Turbie (toks trijų gatvių akmeninis kaimalis ant kelio) prieš meriją dalino medalius nuplukusiems lakstytojams. Nežinia po finišo ar prieš startą gatvėje spietėsi dviratininkai. O atvažiavę-atėję į Kasteliarą, radome beišsikvepiantį Kasteliaro triatloną. Pagal užmatytą dalyvių populiacijos žymėjimą, šito penkiolikos trobų kaimo triatloną sulakstė daugiau nei du šimtai neramių dūšių. Beje, uždarant renginį (o taip mes neužsivėlinome išvažiuoti, bet savo kelionės tikslą pasiekėme tuomet, kai sportiškos dūšios jau buvo užlakščiusios savo medalius) nugirdau kvietimą rugsėjo gale pasitriatloninti Bordigieroje, o už mašinų valytuvų buvo prikaišiotą gundymu ateinantį savaitgalį sulakstyti gretimo kaimo triatloną.

panašu, kad nr. 191 ne iš gero gyvenimo lakstė, nes nr. 223 visa kaip jį šnekino ir ragino

tą sekmadienį aplink Kasteliarą lakstė ir važinėjosi smarkiai daugiau žmonių, nei yra kasteliariečių

Mums iš tos sporto šventės kliuvo tiek, kad gavome galimybę nusipirkti picos šmotą-kitą, ko kurį kitą savaitgalį nebūtų nutikę, bo Kasteliaras toks miniatiūrinis, kad čia net neliko vietos bulanžerijai. Atidžiai išvaikščiojome visas tris miestelio gatves ir priėjome išvados, kad, nepaisant artimos Italijos kaiminystės, Kasteliaras yra pabrėžtinai prancūziškas miestelis. Na toks labai gražus: su nuo bet kokios šiukšlės išravėtu gatvių grindiniu, išieškotomis gėlių uzbonų kompozicijomis pasieniuose, į tas kompozicijas įterptu vienu kitu mielu balamūtu, poetiškais sienų aptrupėjimais, šiukštu neperaugintais iki nušiurimo lygio. Žodžiu ne miestelis, o ištisa atvirukų dėlionė. Ir čia visai be ironijos.

tipinė Kasteliaro gatvė
likusiose dviejose gėlės pakomponuotos biškutėli kitoniška tvarka

miestelis senovinis, bet gyvenamas

o vakarais gatvelėse sėdi kasteliariečiai ir negliaudo sėmkių

o be tų vakarinių pasėdžių Kasteliare nutinka visokios bendruomeniškai nuteikiančios veiklos

ir dar Kasteliare yra katinų

o šitas katinas turėjo išeiginį pasaitėlį ir pakabutį su išgraviruotu telefono numeriu,
jei ką, toks akibrokštas absoliučiai neįsivaizduotinas jokiame itališkame miestelyje

o čia daiktiniai įrodymai, kad nėra pasaulyje teisybės
lenkuose šitie grožiai migom keliautų į kičo lentyną, o prancūzuose žmonės sako "kaip miela"

šitaip žydi ruduo ant Žydrosios pakrantės

Džiaugėmės kaip Kasteliare viskas gražu ir abulabu sutarėm, kad gyvendami šaltesniuose kraštuose, vargubau ar imsimės atostoginių pasvajojimų apie prancūzų žemę. Nes už kalno yra tokia stebuklinga šalis, kur vedžiojant Grožiui jautresnius svečius reikia atidžiai apgalvoti maršrutą, o bet tačiau ten nesvarbu į kokį šabakštyną nusibeldus visada-visada būna gerai. Kaip ir neina logiškai išjausti kas tokio konkrečiai gero nutiko, bet itališka diena visada būna džiuginanti ir ypatinga.

kiek bebūtų gražu šioj kalno pusėje, bet ten už debesies vistiek Italija

Išvados. Labai gerai, kad pažiūrėjome tą Kasteliarą. Labai dailus dalykas. Vienok, neieškosime papildomos progos jį pažiūrėti dar sykį ir nebūtinai paraginsime draugus beigi bičiulius iki jo nusibelsti. Užtat dabar gyvename ramiau. Maždaug per vieną „būtinai kada nors“ punktą.