Žiemojimo šiltuose kraštuose ypatumai

Man vis dar nėra savaime suprantama, kad gyvename šiltuose kraštuose. Vis dar nuostabu stebėti kitonišką sezonų kaitą. Kas be ko, iš tolo geriau matosi ir savų metų laikų dėsningumai bei nuotaikos. Kai tik Lietuvoje stojo plikis lapkritys, atatūpstas atsitraukė ir lietuviškos žemės ilgesys. Lyg kas raištį nuo akių būtų nutraukęs – jėzusmarija, kokia laimė šitaip šiltai žiemoti!

Kai sekmadienį ėjome garbės ratą aplink Cap Ferrat (kas tas kapas feratas paiškinta čia ), vis išsprūsdavo „ir šitaip gruodžio mėnesį!“. Ne jūs negalvokit pačio šilčiausio – paplūdimio sezonas jau senokai išsisėmė ir jūroje plūduriuoja tik pavieniai turistai iš tolimos šiaurės. Tačiau kol kas apsišiltinam striukėmis, kurios Lietuvoje kitą kartą sumačydavo ir vasarą. O jeigu vidurdienį taip pajudėjus aktyviau, tai galima ir visai vasariškai išsirengti. Mes jau truputuką pašalę patyrę, todėl taip išsyk ant šito kabliuko nekimbam. Žinom, kad čia žiemą saulė būna nenuosaikaus būdo. Į akis ji šypsosi, kad net akys raibsta, o tik pasukus už kampo migom pamiršta apie šiltą draugystę. Bet spalvų čia tiek, kad žiemą Lietuvoje net nedrįstum taip ryškiai sapnuot.

SWAP. Džiaugsmas dovanoti

Viešai pasiskelbiau, esą atsidariau blogą, kad būtų kaip pasidalinti su geros valios žmonėmis savo atostogų pertekliumi. Ir visai nemelavau. Bet, pirmojo savo SWAP'o proga išpažinsiu ir užkulisinę Šiltų kraštų atsidarymo aplinkybę. Taigis jau kažkiek metų per kiekvienas kalėdas pro rakto skylutę stebėdavau, kaip visokio plauko rankdarbiautojos mainosi dovanėlėmis. Ir taip nuo dūšios papavydėdavau. Ir panosėj pamurmėdavau .. ir aš norėčiau.. ir aš galėčiau.. Ir kasmet pasižadėdavau, kitamet atsidaryti blogą savo gyvuliukams, kad ir aš į kokius mainus įsipaišyčiau. Taip jau susisklostė, kad aš pirmiau įsikūriau Šiltuose kraštuose, nei surenčiau kokią buveinę savo gyvuliukams.

Ir tada, tada pradėjau tykoti kalėdinio SWAP'o. O kai Daiva ėmė burti mainų ratelį, tai šokau į kalėdinį vežimą į šalis per daug nesidairydama. Belaukdama kurią iš merginų paskirs mano dovanos laukt, vis pagalvodavau kiek visko gražaus galėčiau pasiūsti į Žydinčias pievas po kurias vis akis paganau. Man tos pievos būna gražiausios prieš kalėdas – kiekvienais metais sau pasižadu iki kitų kalėdų išmokti siuvinėti ir prisiuvinėti tokių ir anokių kalėdinių grožybių. Nu kitąmet tai jau tikrai! Neįtikėtina, bet akivaizdu – gavau dovaną ruošti būtent Dovilei.

Astronomija ir katinais apsėstas Perinaldo

Kai Don Luca sužinojo, kad savo šventas valdas aprodė atrsonominei kompanijai, entuziastingai pamojavo ranka kalnų link ir pakusino būtinai nuvažiuoti į Kažkokį miestelį, nes ten gimė Kažkoks astronomas. Grįžus namo mano artimiausiam astronomui, kuris tąkart liko namie puosėlėti radikulito, taip ir papasakojau – žinai, kažkur netoli Ventimilijos yra Kažkokio astronomo gimtinė. Googlo supratingumas beribis. Pateikus užklausą apie du Kažkokius jis mums išsamiai papasakojo, kad netoli Ventimilijos Perinaldo meistelyje yra gimęs pats G. D. Cassini. Pasirodo tai labai garsus astronomas. Jau maždaug savaitė, kaip aš jį pažįstu. Žinau net du dalykus. Pirma – Cassini yra didi astronomijo žvaigždė (vienok, mano profaniškais skaičiavimais, ne pirmo ryškio). Antra – Cassini gimė Perinaldo miestelyje.

Taigis turėjom net dvi rimtas priežastis pirmą žiemos sekmadinį švęsti Perinalde – miestelis yra Italijoje ir ten gimė didis astronomas. Vietoje atradau ir trečią Perinaldo gerumą – tas gerumas trynėsi apie kojas, oriai budėjo prie durų, ražėsi saulėkaitoje ar be jokio kilnaus tikslo trainiojosi tarpuvartėse. Tų katinų buvo daug ir visokių. Namie žiūrėdama Profesoriui į akis užsiminiau: žinokis, Italijoj pilnos gatvės meilių katinų.. Nepedagogiška, bet veiksminga. Šiandien budinomės nuo žadintuvo cypimo, o ne katino žviegimo, negana to, bent pora kartų priėjo pasiprašyt paglostomas.

Nostalgijos uostai

Labiausiai mėgstu keliauti į negirdėtą nematytą kraštą nežinomais keliais, o dar geriau – bekele. Gal kiek blefuoju dėl negirdėto – nes dailūs vardai visada masina skambiais pažadais. Nuostabiausia tokiose kelionėse yra tai, kad jos niekada nenuvilia. Kai be lūkesčių žemėlapio ar visažinio kelionių vadovo klaidžioji bevardėmis gatvėmis, per tvorą žvilgčiojant į nepažįstamus gyvenimus, niekada nei pasiklysi, nei apsiriksi. Kada nors leisiuos laukais per Mongoliją.

Vienas stambesnių gyvenimo svečiuose kraštuose džiugesių yra galimybė savaitgalį imti ir atvažiuoti į miestelį, apie kurį nieko nežinai. Dažniausiai aš nežinau smarkiai daugiau, nei mano Mielas. Ir darau tai tyčia, sutelkusi valios pastangas ir pasikinkydama "atsargiai - tuoj žaibuos" žvilgsnį, kai tik žemėlapio gyventojas panūsta išplepėti nepažįstamų gatvių vardus. O jis, veinok, smarkiai stengiasi negadinti man džiaugsmo ir į žemėlapį žvilgčioja vogčiom.

Frėjus laikosi per tris žingsnius nuo jūros

Viva Italia! Arba kaip mes kavą gėrėm pas Francescą

Vakar Artimas mano išrašė pagyrimą už nuoseklumą, straipniuose primenant kurioj šalį kava gera, o kurioj kavos, kaip ir nėra. Žinot, kaip būna, kai vaikai ginčijas su tėvais iki negalėjimo, o draugams pažarsto išminties, net neišpakuotos iš tėvų žodžių. Aš žaibiškai nutaisau tigrus tramdantį žvilgsnį, vos tik tas mano Artimiausias įkvėpia oro prieš pradėdamas sakinį apie tai, kaip Lietuvoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Čekijoje ir bilekurioje pasaulio šalyje, kuri nėra Italija, neįmanoma gauti itališkos kavos.. Aš tai, jei ką, ką tik išgėriau puodelį užpiltuko, ir dargi, savo Mielo gėdai, apie tai viešai pasigyriau. Bet turim tokią itališką vienos kavos istoriją, kad vardan to nuoseklumo ir vardan mūsų tyros meilės šitai šaliai imsiu ir aprašysiu. Nes gražios istorijos turi būti papasakotos

Kažkada pavasarį sukinėjomės tarp Piemonto kalvų ieškodami kelio į romaninį vienuolyną. Mūsų mergaitės temperamentas ryškiai lėtenis, nei itališki posūkiai. Taigi kol toji visų kelių žinovė pabaigdavo komandą „sukite į kairę“, mes jau būdavom nuvažiavę į dešnę. Istorija kartojosi tiek kartų, kad jau darėsi vis mažiau nuotaikinga. Jau pasidžiaugėm, kad romaninė vieta tiek arti, kad jau nebėra kur pasukti pro šalį. Aga, atspėjot. Vis tik prieš paskutinį „sukite į dešnę“ dar spėjom nusukti į kairę. Aš tokiais atvejais visada pasiruošus suorganizuoti dramą ir bet kaip bet kur apsisukinėti. Mano mielas tokiais atvejais atidžiau pasižiūri į žemėlapį ir paieško ten pozityvo, pvz. – o, padarysim lankstą, bet užvažiuosim į miestelį ir išgersim kavos. Kavos tai kavos. Žinau, kad tai man labiau rūpi tie kapitelius ir portikus užtūpę romaniniai gyvuliukais. Žinau, kad jis tam vienuolyne išbus kiek man reikės ir net pasidžiaugs kokiu babaužiuku, jei man labai prisireiks pakrykštavimo draugo. Susikišu dramą į kišenę – tarkim, man irgi tos kavos trūksta.

pavasarį Piemonto kalvos atrodė maždaug šitaip

Šokoladinis salonas

Nebus nė trupinuku per stripriai pasakyta, paskelbus, kad prancūzai yra desertų genijai. Visi skanėstai čia tiesiog dieviški. Kaip nuosekliai Prancūzijoje dūsaujame, kad nėr čia kavos, lygiai taip pat nuosekliai Italijoje numykiam, kad nėr čia nieko skanaus prie kavos. Nicoje mes užgyvenome ne tik savo bulanžeriją, kur krosanai visų skaniausi, bet ir savo šokolateriją, kur auga tobuliausi tortai. Kas kart, kai užsimerki ir lauki, kol burmoje sutirps kąsnelis iš tos šokalaterijos parsineštos palaimos, visa visata dainuoja apie tai, kad nėra tobulesnės šalies valgyti gyventi už Prancūziją.

šokaldinis dres kodas

dar keletas detalių iš šokoladinės drabužinės

Trys Ezai arba ruduo kitoniškai

Išseko auksinio rudenėlio fotografijų srautas facebooke, lietuviški draugai ir giminaičiai patikino, kad medžiai jau visai išspilikino, tai išsisėmė ir mano uchvata rudens paieškoms. Juolab, patikimi šaltiniai paliudijo, kad kalnuose rudens sezonas uždarytas – nuo viršūnių žemyn jau tipena panelė žiema, sniego jupele su varveklių kvarbatkomis apsitaisiusi. Vadinasi, pareina žemutinių pėsčiųjų trasų sezonas. Vasarą tie takučiai būna pavajongai įkaitę. Iš patirties sakau – kelis kartus saulė buvo taip užvožus per šviesią galvą, kad per mažai nepasirodė. O jei prie visų šių reikšmingų aplinkybių dar pridėti būrį smagiai nusiteikusių bičiulių, gaunasi pasikrykštaujantis žygelis pakrantės kalvom.

Savaitgalį žygiavome per tris Ezus. Žydrojoje pakrantėje tiek dau miestų ir miesteliukų, kad žmonėms fantazijos pritrūko visiems skirtingų vardų prigalvoti, todėl labai įprastas reikalas skirtingas to paties vardo gyvenvietes pažymėti, išskiriant svarbiausia jų būdo bruožą. Pavyzdžiui, visa pakrantė yra nutūpta miestukų Blabla (tikrieji vardai redakcijai žinomi) sur Mer. Kaip jau supratote, yra net trys Ezai: Ezas palei jūrą (Èze su Mer), Ezo kaimas (Èze village) ir tiesiog Ezas (Èze). Ezai išsirikiavę kas kelis šimtu metrų (čia metrai yra aukštumo, o ne tolumo matas). Ši Ezų virtinė vos už kiek daugiau nei dešimties kilometrų nuo Nicos, todėl lengvai pasiekiama traukiniu (tik žemutinis), autobusu, mašina, dviračiu ar pėstute.

suvaikštomas tas Nyčės takas, bet lengviau eisis su patogiais ir nuspardymui pakančiais batais