Monako daugiabutynas. Le Rocher – Uola ant kurios viskas prasidėjo

Monako daugiabutynas. Monakas yra vienintelė valstybė, kurią esu išvaikščiojusi skersai ir išilgai. Kadanors dar ir aplink apeisiu. Ir nuostabiausia, kad čia vaikštinėti niekada nepabosta. Rutina nevargina net ir n-tąjį kartą su vis kitais svečiais kursuojant tomis pačiomis trasomis. Iš tos didelės simpatijos šitai mažai valstybei susigalvojau pramogą nuskanuoti ją rajonas po rajono. Monako miestas-valstybė suręsta iš dešimties rajonų: senamiesčio, Monte Carlo ir kitų. Tik, nesakykite, kad labai svarbu sužinoti tikslius visus nieko nesakančius kunigaikštystės pašilaičių-fabijoniškių vardus – kai turėsiu ką papasakoti apie kiekvieną iš mikrorajonų, tada ir suminėsiu kaip kuris vadinasi. Taigi projekto „Monako daugiabutynas“ užmojis yra kaip galima artimiau susipažinti su kiekviena Monako vardine sudėtine dalimi: išvaikščioti, išfotografuoti, suregistruoti lankytinus objektus bei vietos įžymybes ir, idealiu atveju, visus sužiūrėti, po to susisteminti asmeninį įspūdį bei jį sinchronizuoti su objektyviais skaičiais ir faktais.

Monako senamiestis Le Rocher

Nusprendžiau pradėti nuo pradžių. O prasidėjo viskas gana banaliai – nuo pilies ant Uolos skardžio. Monako Uola (Le Rocher) yra bene lengviausiai identifikuojamas kunigaikštystės mikrorajonas. Jis įsitaisęs ant uolos stačiais šlaitais. Į tą Uolą tenka užkopti savom kojom, nes dėl man nežinomų priežasčių čia neįtaisyta nei funikulieriaus, anei lifto, nors pastarieji Monake yra integrali pėsčiųjų maršrutų dalis. Kita vertus, tą priežastį galima ir pačiam susigalvoti – didesnė Uolos perimetro dalis smenga į vandenį, o ten, kur šlaitas prisitvirtinęs prie kontinento, stovi kunigaikščio rūmai – nu negi dabar paleisi turistų bandas per valdovo kiemą? Tiesa, kam kojos nelaiko, gali užvažiuoti viešuoju transportu ar smagiuoju traukinuku.

Lipant pakeiksnojami Uolos geografiniai trūkumai (tiksliau, perteklius), užstenėjus ant jos patampa vaizdingu privalumu. Nuo Uolos geriausias pasimato kiek didelė yra Monako kunigaikštystė. O kad nebūtų per maža, vienu ypu galima pažiūrėti net į tris valstybes: Monaką, Prancūziją ir horizonte išsikišusią Italiją.

Trijų kryžių kalnas ir pakalnės

Sekmadienį vakare degalinėje vietine kalba prašiausi leisti užsipilti kuro kiek telpa ir tada sumokėti kiek reikia:

 – žėė vūdrėė to ask.. ėėė..

– shower??

Jo, dušo iš tikrųjų reikėjo, bet neįtariau, kad tai buvo šitaip akivaizdu..

Žygio aprašymas žadėjo vos 600 metrų į aukštį, kamštinių ąžuolų ir mimozų, o tikslas vadinosi „Trijų kryžių kalnas“. Stačiai puikus pramoginis-pažintinis sekmadienio pasivaikščiojimas ir dar su kažkelintos kartos lietuviškomis asociacijomis. Žygis pasirodė kiek stačiau puikus, nei tikėjomės. Kilome kabindamiesi visomis keturiomis, o leidomės dar ir pasiremdami penktąją. Nusileidus nuo viršūnės ėjau bepasididžiuodama savimi, kad vat pirmas žygis be painkštimo ir savęs pagailėjimo etapo. Bet grįžimo maršrutas netikėtai pasuko į priešingą kryptį ir paaiškėjo baisus dalykas – kalną apeisime ir perlipsime dar kartą. Nuoširdžiai tikėjau, kad tai pokštas, pakol nepradėjome bruzgynais-akmenynais kabarotis aukštyn.. Ir vuolia, viskas savo vietose – antrą kartą lipdama į kalną perėjau savęs tokios gležnos ir trapios pagailėjimo etapą. Ir vuolia – antrą kartą nusileidusi nuo kalno atėjau į dėkingumo bendražygiams stotelę. Vis dar sunkiai priimu tai, kad akivaizdžiai nesu tokia gležna, kaip norėtųsi.. Reiks kada prisėsti, geriau pagalvoti ir padaryti išvadas.
Beje, tai pirmas žygis, po kurio kitą dieną neskaudėjo jokio raumens ar sąnario.

Ataskaita už pirmus prancūziškus metus

Prieš ir po Naujųjų internetuose pasirodė krūva done varnelėmis sužymėtus metų darbų sąrašų, taip pat publikuota ir atsakinti krūvelė 2014 rezoliucijų  bei poleminės medžiagos tų rezoliucijų klausimu. Aš irgi jaučiu poreikį atsiskaityti už metus, bet ne už 2013 mūsų eros metus, o už pirmus prancūziškus mano metus. Taip jau sutapo, kad į naują gyvenimą kraustėmės pirmosiomios 2013 metų dienomis. Susikrovėm tiek gero, kiek tilpo į mašiną, susipakavom katiną ir išvažiavom prancūziškos laimės ieškot.

Aš likau ištikima sau ir su nająja gyvenamąja vieta susipažinau žvilgtelėjusi į Europos žemėlapį ir permetusi akimis pirmuosius google parodytus Nicos vaizdus. O atvažiavusi žagtelėjau, radusi chrestomatinį atostogų atviruką: žydra jūra, palmės, horizonte kalnai, tik smėlėtų paplūdymių trūksta. Ir kaip bebūtų keista, tas visas graužumynas kur kas labiau glumino, nei džiugino. Taip jau yra, kurortai mane labiau gąsdina, nei masina. Į kartotinį klausimą „kaip man patinka Nica?“ nuoširdžiai atsakyti tegalėjau „čia viskas labai kitaip“. Greit sumojau, kad nėra jokio reikalo geranoriškai entuziastingų žmonių gluminti savo nuoširdžiu sąmyšiu, jiems daug suprantamiau klausyti „oh Nice is nice, very nice!!“. Tik dabar susipratau iš kur buvo tiek sąmyšio pirmaisiais mėnesiais įsigyvenant šitam atostogų atviruke – aš čia neturėjau nieko savo, ne mano pasirinkimas ir ne mano nuopelnas buvo čia patekti. Pusmetį sapnuose gyvenau lietuvišką gyvenimą: vaikščiojau į darbą, susitikinėjau su draugais, lankiau gimines ir pan. Užtat dabar iš asmeninės patirties galiu labai garsiai pasakyti – Nica yra įsikūrusi nuostabioje vietoje ir aš nepaprstai dėkinga visoms likimo deivėms ir dievams už laimę čia pagyventi metus, o po to ir dar vienus.

Pirmasis šių metų žygis - šlapias, purvinas ir kitaip geras

Vakar buvo gera diena. Tokio gerumo, kad pritrūko jėgų susigėsti einant liuliuko devintą valandą, bet užteko sveikatos išmiegoti daugiau nei 12 valandų. Tokio gerumo, kad ryte velkant medinę koją, buvo labiau juokinga iš savo raišumo, nei apmaudu dėl pakelėj nuteriotos sveikatos. Beveik valandą trukęs purvo gramdymas nuo haikinimo batų ir gi nenuskalbė to gerumo.

O kai geriau pagalvoji, tai nieko įpatingai gero lyg ir nenutiko. Kėlėmes su žadintuvo prievarta. Važiavom pilnos komplektacijos mašina ir pakeleiviai labiau norėjo čiauškėti ir klegėti, nei tylom palaikyti mane sunkiam pabudinimo procese. Nuoširdžiai nesuprantu, kaip žmonės rytais paslenka kalbėti, nes aš tai patalogiškai nepaslenku nei klausytis, nei girdėti. Žygį pradėjome priekalnių miestelyje skambiu Gilette vardu. Labai padrąsinančiai nuteikė, kad šturmuojama viršūnė stūksojo prieš akis visu savo gražumu – vadinas nebus klastos, kai beapsidžiaugiant užlipus į kalną, staiga prieš akis išdygsta tikroji Pietavimo viršūnė, kad ją kur..

SWAP. Džiaugsmas gauti dovanų

Dovanų aš laukiau laukiau. Tada dar biškelį palaukiau. Tada dar šiek tiek luktelėjau. Po to padariau pertraukėlę. Atsikvėpiau. O tada susikaupiau ir dar mažumėlę luktelėjau. Ir štai vakar paštas pasidavė ir atidavė man, kas man priklauso. Bet čia laukimas nesibaigė. Reikėjo deramai atsiveikinti su kalėdiniais svečiais. Dar reikėjo susikaupti ir susišukuoti papiktintas mintis apie piktybines pašto peles, kurios pragraužė man adresuotą voką. Nu tiek laukus, gi negražu būtų prakąsti savo kalėdinį desertą, susikaupus ties artimaisiais iš Lietuvos, juolab ties tolimais iš pašto. Ir štai ryte, išlydėjus kalėdotojus, bet dar tiek neprabudus, kad paslinkčiau užsiimti piktumais, ėmiausi savo kalėdinio pyragaičio.

Pro pašto pelių pagraužtą voko kraštą kyštelėjo nosį kiek pavargęs dovanų maišas. O iš to maišo pasirąžiusi išlindo visa daili ir nė kiek ilgos kelionės nenuvarginta kepuraitė. Visa tokia išeiginė – švelnios natūros ir subtilių manierų. Ryškiai nusiteikusi, nerūpestingiems pasivaikščiojimams Anglų promenada (čia tokia Nicos Laisvės alėja – eini sau nelyg tiesiog pajūriu pasivaikščioti, bet prie to pačio save parodai, kitų pažiūri). Aš būtinai ją kurį vakarą pavedžiosiu po tą promenadą. Kai tik kalėdiniai lietūs Žydrojoje pakrantėje išsisems. Tada abi iškėlusios galvą patrauksim ta promenada pasirodyti kokios mudvi gražios ir patenkintos gyvenimu.

Šiltų ir jaukių švenčių visiems!

Žiemojimo šiltuose kraštuose ypatumai

Man vis dar nėra savaime suprantama, kad gyvename šiltuose kraštuose. Vis dar nuostabu stebėti kitonišką sezonų kaitą. Kas be ko, iš tolo geriau matosi ir savų metų laikų dėsningumai bei nuotaikos. Kai tik Lietuvoje stojo plikis lapkritys, atatūpstas atsitraukė ir lietuviškos žemės ilgesys. Lyg kas raištį nuo akių būtų nutraukęs – jėzusmarija, kokia laimė šitaip šiltai žiemoti!

Kai sekmadienį ėjome garbės ratą aplink Cap Ferrat (kas tas kapas feratas paiškinta čia ), vis išsprūsdavo „ir šitaip gruodžio mėnesį!“. Ne jūs negalvokit pačio šilčiausio – paplūdimio sezonas jau senokai išsisėmė ir jūroje plūduriuoja tik pavieniai turistai iš tolimos šiaurės. Tačiau kol kas apsišiltinam striukėmis, kurios Lietuvoje kitą kartą sumačydavo ir vasarą. O jeigu vidurdienį taip pajudėjus aktyviau, tai galima ir visai vasariškai išsirengti. Mes jau truputuką pašalę patyrę, todėl taip išsyk ant šito kabliuko nekimbam. Žinom, kad čia žiemą saulė būna nenuosaikaus būdo. Į akis ji šypsosi, kad net akys raibsta, o tik pasukus už kampo migom pamiršta apie šiltą draugystę. Bet spalvų čia tiek, kad žiemą Lietuvoje net nedrįstum taip ryškiai sapnuot.