Ataskaita už pirmus prancūziškus metus

Prieš ir po Naujųjų internetuose pasirodė krūva done varnelėmis sužymėtus metų darbų sąrašų, taip pat publikuota ir atsakinti krūvelė 2014 rezoliucijų  bei poleminės medžiagos tų rezoliucijų klausimu. Aš irgi jaučiu poreikį atsiskaityti už metus, bet ne už 2013 mūsų eros metus, o už pirmus prancūziškus mano metus. Taip jau sutapo, kad į naują gyvenimą kraustėmės pirmosiomios 2013 metų dienomis. Susikrovėm tiek gero, kiek tilpo į mašiną, susipakavom katiną ir išvažiavom prancūziškos laimės ieškot.

Aš likau ištikima sau ir su nająja gyvenamąja vieta susipažinau žvilgtelėjusi į Europos žemėlapį ir permetusi akimis pirmuosius google parodytus Nicos vaizdus. O atvažiavusi žagtelėjau, radusi chrestomatinį atostogų atviruką: žydra jūra, palmės, horizonte kalnai, tik smėlėtų paplūdymių trūksta. Ir kaip bebūtų keista, tas visas graužumynas kur kas labiau glumino, nei džiugino. Taip jau yra, kurortai mane labiau gąsdina, nei masina. Į kartotinį klausimą „kaip man patinka Nica?“ nuoširdžiai atsakyti tegalėjau „čia viskas labai kitaip“. Greit sumojau, kad nėra jokio reikalo geranoriškai entuziastingų žmonių gluminti savo nuoširdžiu sąmyšiu, jiems daug suprantamiau klausyti „oh Nice is nice, very nice!!“. Tik dabar susipratau iš kur buvo tiek sąmyšio pirmaisiais mėnesiais įsigyvenant šitam atostogų atviruke – aš čia neturėjau nieko savo, ne mano pasirinkimas ir ne mano nuopelnas buvo čia patekti. Pusmetį sapnuose gyvenau lietuvišką gyvenimą: vaikščiojau į darbą, susitikinėjau su draugais, lankiau gimines ir pan. Užtat dabar iš asmeninės patirties galiu labai garsiai pasakyti – Nica yra įsikūrusi nuostabioje vietoje ir aš nepaprstai dėkinga visoms likimo deivėms ir dievams už laimę čia pagyventi metus, o po to ir dar vienus.

Vieta. Pamažiukais pamažiukais pramynėm savo kasdienius ir išeiginius takučius šiam atostogų atviruke. O kraštas čia tikrai nepaprastas. Mažiau nei šimto kilometrų spinduliu galima keliauti stačiai per klimato juostas – kai pajūryje buvo neįmanomai karšta, pramogavome prie kalnų ežerų lipdydami sniego senius (true story). Kultūros ir istorijos dalykų irgi be skaičiaus. Šen bei ten užsilikęs koks romėniško mūro šmotas, mažne kiekvienas priekalnių ir kalnų kaimeliukas įkurtas XI a., jei ne ankščiau. Tik pradėję žvalgytis po viduramžiais išmūrytus akmeninius kaimus, džiūgavom atradę ale Trakus – netoli miesto, kažkas šitokio senumo ir šitokio gražumo. Iš patirties sakau – pasiimi žemėlapį, pagal pavadinimo dailumą išsirenki kokį kaimelį ir kiekvieną savaitgalį važiuoji vis į kitus ale Trakus. Pabodus laukinėms ir kaimiškoms pramogoms stabili astavara yra Monako daugiabutynas, su visais įmanomais aukščiausios prabos miesčioniškais džiaugsmais.

Tik atvažiavę gana adekvačiai išsikėlėme uždavinį per metus įsisavinti Nicos apylinkes 50 kilometrų spinduliu. Patikėkikte, tai nėra taip mažai, kaip atrodo pagal kilometrus. Dar likę aibė nesužiūrėtų viduramžių kaimų, bet svarbiausius orientyrus jau turim, o į Italiją jau senokai be Mergaitės pagalbos važinėjame.

Žmonės. Mano Mielo darbo vieta ne tai, kad tarptautinė, bet tarpkontinentinė – nesutikom žmogaus tik iš Antarkdidos. Tiesa, Eric'as metus dirbo Antarktidoje, tai galim dėti pusę pliusiuko ir Antarktidai. Iš sutiktų žmonių sužinojau aibę įdomių dalykų apie pasaulį, apie skirtingus kraštus, kultūras ir papročius. Bet užvis vertingiausias dalykas kurį gavau iš jų – praregėjimai apie savo šalį, savo kultūrą, savas normas ir savus nenormalus. Jėrgutėliau, kaip suglumo italas ir iranietis, klausydamies, kad Lietuvoje mėgti saldainius ir saldumynus yra pakankamai vaikiškas ar moteriškas užsiėmimas, o vyrai mūsuose smaližiauja lengvai pasigėdydami. Buvo labai juokinga. Labiausiai – iš lietuviškų prielaidų apie vyriškos prigimties skonį.

Tie įdomūs žmonės ir asmeniniu masteliu didūs gegografiniai atradimai buvo užgyventi nuolat pradedant pažintį nuo nulio, stebint, stebintis ir nuolat perrinkinėjant asmeniškus santykius ir kultūrines normas. Po šiai dienai susinepatoginu prieš miegą gavusi žinutę-bučinuką nuo Donattelos, bet nebekrūpteliu, kai ką tik sutikta brazilė ar alžyrietė įsitveria parankėn.  

Kas link vietinių, nežinau, koks nesusipratėlis paleido į pasaulį gandą, kad prancūzai yra neįtikėtinai savim patenkinti žmonės ir nejaučia reikalo leistis į kalbas su prancūzais negimusiomis žemės kirmelėmis. Aš pati asmeniškai nesutikau nė vienos prancūziškai arogantiškos personos. Kai pirmą kartą iškeliavau savo Mylimo darbo vietos pažiūrėti, stovėjau pasimetusi sankryžoje, išsigandusios akytės nerišliai lakstė ieškodamos savo buvimo vietos žemėlapio paklodėje. Prie manęs priėjo dėdulia ir kažką kalbakalba. Iš situacijos suprantu, kad mažu pagelbėt siūlosi, todėl pabaksnoju pirštu į žemėlapyje pažymėtą kryžiuką. Tada dėdulia man mojuodamas rankomis labai išsamiai papasokojo kaip ten nusigauti (verbaline informacija nepagrįstas spėjimas). Tai aš klusniai ir seku nupasakotu keliu – einu kur dėdulia ranka mojo. Seknačioje sankryžoje vėl nežinia, vėl bandau sinchronizuoti žemėlapį su street view ir vėl kitas dėdulia prisistato su išsamiu paaiškinimu ir kryptingu pamosikavimu.

Taigis man asmeniškai prancūzai atrodo sekančiai: draugiški ir geranoriški, gąsdinančiai mandagūs (aš gi iš šalies, kur nemandagu sveikintis su nepažįstamais), šnekūs, valgūs, neįtikėtinai muzikalūs ir dainingi, sportiški, mažumėlę nevaluikos.

Kalba. Gal tie prancūzai turėtų ir įvairesnių bruožų, jei eitų suprasti viską ką jie norėtų papasakoti. Po metų dideliausias mano pasiekimas prancūziškos kalbos dirvonuose yra tai, kad jau galiu išgirsti ir pakartoti paskirus žodžius. Elementariose buitinėse situacijoje netgi gebu apsitarnauti save prancūziškai. Nelabai norėčiau sužinoti, kaip prancūzams girdisi mano primityvi ir atgrubnagiška kalbėsena.. Jei ką, mano gimta šneka yra šiaulietiškas kapotinis su žemaitiška priegaide, tai dailiai išdainuoti prancūzišką sakinį man tiek pat realu, kaip vieną gražią dieną užlipti į Mont Blanc viršūnę.

Kaina. Kad neatrodytų prancūziški atostogų metai nepadoriai geri, prisipažinsiu, kad negavau jų dykai. Už šitas atostogas susimokėjau: profesinės veiklos pauze, labiau nei norėtųsi ribotu savarankiškumu, atstumu nuo savų žmonių, savos žemės ilgesiais, aibę kartų išgyventomis savivertės pakasynomis ir jos prikėlinėjimu iš mirusiųjų, vairavimo įgūdžių atrofija, be to, visus metus nevalgiau skanios silkės. Savo kailiu susipažinau kas per romantika yra „su mylimu nors ir į pasaulio kraštą“. Tai visai ne pramoginė kelionė, bet tikrai yra dėl ko nepasibaidyti visų kalnų ir pakalnių.

Pasiekimai. Per šiuos metus akiratį ne tai, kad praplėtėme, bet kaip reikiant pradraskėme. Vat tas platesnis žvilgsnis į pasaulį, gimtą šalį, šeimą ir save yra didžiausias šiemet mūsų užgyventas turtas. Papildomas prizas - gerai išvelėti, o vietomis ir paadyti santykiai, kurie dabar tokie švarūs it tvirti, kaip niekad. Na ir dar vienas prancūziškas pasiekimas - gavau dovanų raudoną beretę :).

Ateinančiais metais rasiu įvairesnės veiklos nei tik "esu žmona" ir "atostogauju", toliau pažindinsiuosi su prancūzišku dainavimu šnekėjimu, važiuosime pažiūrėti prancūziško popiežių nelaisvės Avinjone, keliausime lankyti lietuviškų draugų, kaimynų, giminių ir pažįstamų, paragausime austrių ir varlių, išmoksiu pagaminti maistą iš aštunkojo, abu kartu bei kiekvienas atskirai nuveiksim dar galybę neplanuotų ir nesapnuotų dalykų.