Monako daugiabutynas. Le Rocher – Uola ant kurios viskas prasidėjo

Monako daugiabutynas. Monakas yra vienintelė valstybė, kurią esu išvaikščiojusi skersai ir išilgai. Kadanors dar ir aplink apeisiu. Ir nuostabiausia, kad čia vaikštinėti niekada nepabosta. Rutina nevargina net ir n-tąjį kartą su vis kitais svečiais kursuojant tomis pačiomis trasomis. Iš tos didelės simpatijos šitai mažai valstybei susigalvojau pramogą nuskanuoti ją rajonas po rajono. Monako miestas-valstybė suręsta iš dešimties rajonų: senamiesčio, Monte Carlo ir kitų. Tik, nesakykite, kad labai svarbu sužinoti tikslius visus nieko nesakančius kunigaikštystės pašilaičių-fabijoniškių vardus – kai turėsiu ką papasakoti apie kiekvieną iš mikrorajonų, tada ir suminėsiu kaip kuris vadinasi. Taigi projekto „Monako daugiabutynas“ užmojis yra kaip galima artimiau susipažinti su kiekviena Monako vardine sudėtine dalimi: išvaikščioti, išfotografuoti, suregistruoti lankytinus objektus bei vietos įžymybes ir, idealiu atveju, visus sužiūrėti, po to susisteminti asmeninį įspūdį bei jį sinchronizuoti su objektyviais skaičiais ir faktais.

Monako senamiestis Le Rocher

Nusprendžiau pradėti nuo pradžių. O prasidėjo viskas gana banaliai – nuo pilies ant Uolos skardžio. Monako Uola (Le Rocher) yra bene lengviausiai identifikuojamas kunigaikštystės mikrorajonas. Jis įsitaisęs ant uolos stačiais šlaitais. Į tą Uolą tenka užkopti savom kojom, nes dėl man nežinomų priežasčių čia neįtaisyta nei funikulieriaus, anei lifto, nors pastarieji Monake yra integrali pėsčiųjų maršrutų dalis. Kita vertus, tą priežastį galima ir pačiam susigalvoti – didesnė Uolos perimetro dalis smenga į vandenį, o ten, kur šlaitas prisitvirtinęs prie kontinento, stovi kunigaikščio rūmai – nu negi dabar paleisi turistų bandas per valdovo kiemą? Tiesa, kam kojos nelaiko, gali užvažiuoti viešuoju transportu ar smagiuoju traukinuku.

Lipant pakeiksnojami Uolos geografiniai trūkumai (tiksliau, perteklius), užstenėjus ant jos patampa vaizdingu privalumu. Nuo Uolos geriausias pasimato kiek didelė yra Monako kunigaikštystė. O kad nebūtų per maža, vienu ypu galima pažiūrėti net į tris valstybes: Monaką, Prancūziją ir horizonte išsikišusią Italiją.

ups, Italija šį kartą liko už kadro

Istorija

Kaip jau minėjau, Monakas prasidėjo būtent ant šios Uolos. Pradžią gyvenimui davė laukiniai žmonės, vėliau čia apsistojo ligūrai, trumpam buvo užsukę ir graikai-keliauninkai, iš jų estafetę perėmė civilizuotieji romėnai, o šiuos pakeitė iš svieto pašalių atsikrausčiusios puslaukinės tautos. Kai pastarosios sukultūrėjo iki viduramžių Europos kondicijos, ėmė rastis Monakas kaip toks.

XIII a.  pradžioje iš Genujos ant Uolos atsikraustė Gibelini šeima. Gimtojoje Genujoje jiems pavyduoliai neleido ramiai gyventi (genujiečiai tuo metu porino istorijas apie sėkmingą mafijos niekadėjų famiglios išrūkymą iš miesto), tad susirado sau plyną uolą, ant kurios nusprendė kurti naują gyvenimą be bajurių kaimynų. 1215 m. liepos 10 d. Gibeliniai padėjo kertinį naujų namų akmenį, kuris tebėra savo vietoje kažkurioje Monako kunigaikščio pilies kertėje. Ši šeima taip pat paklojo Monako ekonominio modelio pamatus – naujus gyventojus viliojo mokestinėmis lengvatomis. Šeimyninė laimė baigėsi 1297 m., kai į pilies vartus pasibeldė Pranciškus Grimaldis, pravardžiuotas Gudručiu (il Malizia). Akivaizdu, kad šiam veikėjui pravardę davė saviškiai, nes Gibeliniai būtų davę Klastūno ar Melagio, o greičiausiai, ir kur kas riebesnį prievardį. Ir negali sakyti, kad be pagrindo – juk Monako kunigaikščio Alberto II propro[..]prosenelis į Monako pilies vartus pasibaladojo kaip elgetaujantis pranciškonų vienuolis, o įleistas į vidų išsyk ėmė švaistytis iš po abito išsitrauktu kardu ir drauge su sėbrais smurtu užvaldė svetimą nekilnojamą turtą. Per sekančius septynis šimtus metus Grimaldžiai įsisavino aplinkines žemes, keitė globėjus ir sąjungininkus, vėlėsi į politines intrigas, pardavinėjo aplinkines žemes, žodžiu, gyveno pilnavertį kunigaikščių gyvenimą. Bet Monako Uolos niekam neužleido.

kas galėjo pagalvoti, kad iš 1215 m. padėto kertinio pilies akmens išsiris visa kunigaikšystė

Pranciškus Grimaldis. pamiklas drąsai, klastai ir įžūlumui

fake pranciškonai kalavijais sklaidosi ir ant Monako oficialaus herbo

Lankytini objektai

Kunigaikščio rūmai (Palais Princier) 

kaina: 8 eurai, vaikams (8-14) 3.5 euro

pamatysite: kielis chrestomatinius rūmų kambarius

man tai: įdomiausia buvo iš arti apžiūrėti kaip kampuose ir pašaliuose užtaisyti sienų apmušalai, nes mūsų dvare bent vieną kambarį būtinai išmušim audeklu, jei ne šilku, tai bent kartūnu.

Pats lankytiniausias dalykas ant Monako kalvos yra kunigaikščių rūmai. Iš kitų karališkų ir šiaip kilmingų rūmų ir pilių Monako kunigaikščių rūmai išsiskiria tuo, kad visus 700 metų tai buvo vienintelė deklaruota Monako kunigaikščių gyvenamoji vieta, nes visoje valstybėje tiesiog nebuvo vietos kitai rezidencijai suorganizuoti. Keičiantis laikams, stiliams ir skoniams Monako kunigaikščiai tegalėjo imtis kosmetinio remonto na dar kokį bokštelį primontuoti..

Žvelgiant iš pagrindinės aikštės rūmai atrodo pakankamai lėkštai – akių lygyje dominuoja ilga ir lygi siena. Kažkiek akį traukia tik gyvasis rūmų inventorius – prie rūmų įtaisytose būdelėse budintys ir laikas nuo laiko pabrėžtinai plačiais žingsniais pasivaikščiojantys sargybiniai. Vis paspėlioju, ar juos prie durų budėti atrenka pagal dekoratyvumą ar paskaičiuoja ir kiek prisitraukimų gali padaryti.

o kaži jie ir paskui piktą priešą bėgtų sinchronu?

Kaip suprantu, kunigaikščių rūmai vis dar gyvenami kunigaikščio (asmeniškai man neteko užmatyti jokių jo egzistavimo užuominų), bet vienas galas atiduotas turistams nušliaužti pasigrožėti. Turistiniam rūmų kompleksui priklauso vidinis kiemelytis, iš kurio pakylama į freskomis išpaišytą galeriją, iš jos sukama į eilę rūmų stiliumi aptaisytų kambarių. Nuo kitų rūmų interjerų tie kambariai skiriasi šviežumu – sofučių ir krėslų komplektai atrodo naujesni nei baldų parduotuvėje: neišsėdėti, aptraukti vienodu, prie sienų derančiu audiniu, ranktūriai nenuzulinti, akivaizdžiai, gyvenime nematę kaip atrodo kirvirvarpa. Man labiausiai patiko marmurinėmis intarsijomis persipynusios grindys. Mano mielas įvertino laimę pažiūrėti į tikrą tikro kunigaikščio sostą.

Žinau, kaip smalsu po karalių miegamuosius pasižvalgyti, todėl nedrįsčiau vienareikšmiškai nepatarti eiti Monako kunigaikščio rūmų pažiūrėti, bet nemanau, kad keli chrestomatiniai rūmų kambariai verti už įėjimą prašomų aštuonių eurų.

Napoleono suvenyrų muziejų (Musée des Souvenirs Napoléoniens et des Archives du Palais)

kaina: 4 eurai; vaikams (8-14) 2 eurai

pamatysite: daiktų susijusių su Napoleonu, žemėlapių, grafikos darbų apie Monaką, daug ordinų ir medalių, lėlių kompozicijas XIX a. buities tema, Monako policijos uniformų retrospektyvą ir kitus gerus dalykus.

man tai: buvo labai smalsu atrasti pagal kokią logiką sukomplektuota ir sukomponuota šio muziejaus ekspozicija. Labai priminė kraustymosi dėžę su užrašu "įvairūs" (daiktai subraukti į krūvą jau pervargus juos rūšiuot pagal bet kokią logiką).

Okeonografijos muziejus (Musée océanographique)

kaina: 14 eurų; studentams ir jauniems žmonėms (13-18) 10 eurų; vaikams (4-12) 7 eurai.

pamatysite: visokios žuvies ir kitų jūrų gyvių bei jūreivystės inventoriaus.

man tai: labai norėtusi į šitą muziejų.

Okeonografijos muziejų 1910 m. įsteigė Monako kunigaikščio Alberto II senelis Albertas I. Užmojo būta rimtesnio, nei vandens pramogų parkas. 1957-1988 m. muziejuj vadovavo pats jūrų kunigaikštis Kusto (Jaques-Yves Cousteau). Įspūdingas ir pats muziejaus pastatas, aplipdytas jūrine tema. Prie muziejaus įėjimo inkarą nuleidęs geltonas povandeninis laivas yra toks pats popluliarus fotografių herojus, kaip ir aplink Kazino suparkuoti ferariai. Ir tas submarinas visai ne paminklas Beatlams, o pensijon išėjusi paties Kusto povandeninė mašina.

tikrai nepraeisite nepastebėję šito muziejaus

Šv. Aplankymo koplyčia ir Barboros Piaseckos Johnston kolekcija (Le Musée de la Chapelle de la Visitation - Collection Barbara Piasecka Johnson)

kaina: 3 eurai; studentams ir seniems žmonėms 1.5 euro; vaikams iki 12 už dyką

pamatysite: XVII a. barokinės koplyčios interjerą, Rubenso pieštus Petro ir Povilo portretus bei kažkiek kitų gražių paviekslų ir vieną gobeleną.

man tai: labiausiai patiko gobelenas ir šiaip buvo gera sušilti darganotą dieną

maža tyki koplyčia su daug meno

Katedra

kaina: už dyką, bet neįmetus pinigėlio į aukų dėžutę vienuolė gali nutaisyti spec grimasą

pamatysite: XIX a. pabaigoje pastatytą neoromaninę bažnyčią

man tai: ypatingai gera čia užsukti vasarą

Monako katedra tokia balta ir nenutrupėjus,
nes tik apsimeta tūkstančio metų senumo, o iš tikro buvo pastatyta vos prieš šimtmetį

Šventojo Martyno sodas yra viena mano mylimiausių vietų visame Monake. Šis parkas įtaisytas ant Uolos pašalio tarp Okeonografijos muziejaus ir Katedros. Nuostabu, kaip tokioje žemės atraižėlėje įmanoma sutaplinti tiek grožio. Čia yra visko ko reikia: visokios augmenijos, visokio meno, takų, suoliukų, dramatiškų skardžių ir saldžių panoramų.

čia visada žalia ir visada kas nors žydi

čia visada rasis į ką akis paganyti

jūrų mylėtojas princas Albertas I 

kam ne prie širdies dailiai sušukuotas parkas gali grožėtis nesukultūrintais skardžiais ir laukine jūra

Vietiniai

Vasarą Monako senamiesčio gatvės tampa ištisiniu turistų srautu ir ant Uolos lieka tik dvi rūšys žmonių: lankytojai ir iš jų pinigus serenkantys jiems reikalingų dalykų parduodantys suvenyrinių ir sumuštininių darbuotojai (ir kunigaikštis??). Žiemą žmonių būna įvairesnių ir netgi pasimato labai normalaus normalių žmonių gyvenimo požymių: visokie kostiumuoti klerkai eina darbų daryti į Meriją, Ministeriją, Teismo rūmus ar dar kokią svarbią valstybinę instanciją, suskambus skambučiui paaugliai renkasi į mokyklą, auklės vairuoja per gatvę virtinę mažuliukų ir t.t.

žiemą Monako senamiestis atrodo beveik kaip žmonių gyvenama vieta

Ant Uolos veikia privati katalikiška mokykla ir XX a. pradžioje suorganizuotas Alberto I licėjus (Lycée Albert Premier). Pastarasis laikomas prestižine Monako mokykla. Licėjaus pastato sienos prestižo prisigėrė per amžius - XVII a. viduryje čia buvo įsteigtas prestižinis kilmingų mergaičių vienuolynas. Beje, minėta Vizitacijos koplyčia buvo naudojama vidinėms vienuolyno reikmėms.

nuotraukoje nesigirdi, bet ką tik nuskambėjo skambutis

Ant Uolos sutelktos svarbiausios valstybinės institucijos: prezidentūra Kunigaikščio rūmai, Merija, Vyriausybė, Teismo rūmai.

Monako valstybinės įstaigos: Teismo rūmai, Merija, Vyriausybės pastatas

kai princas buvo mažas jį išvesdavo pasivaikščioti į lauką
man pačiai neteko prasilenkti su jo didenybe ir negidrėjau ką nors tuom giriantis

Asmeninė nuomonė

Man Monako senamiestisyra vienas nuobodžiausių kunigaikštystės mikrorajonų. Vaikštinėjant po jį daugiausia įspūdžio daro dalykai iš „kaip čia švaru ir tvarkinga“ lentynos. Drįsiu sau leisti pafantazuoti, kad tokį senamiestį galima sumeistrauti iš daugelio senamiesčių. Tereikia iškeldinti visus vietos gyventojus, padaryti euroremontą ir skirti pakankamai resursų status quo išlaikymui. Kaip čia organizuotai viskas sustyguota ir harmonizuota išduoda detalės, pvz. vienodi kalėdiniai vainikėliai ant visų durų atsiveriančių į senamiesčio gatveles.

žinot, kuo šis balkonas ypatyngas? ogi tai vienintelis mano užmatytas balkonas su džiūstančiais skalbiniais

Užtat Uola yra puikiausiai pritaikyta turistams-varguoliams zona visame Monake. Tik nepaskubėkite užsigauti dėl tų varguolių, nes Monake ir Bosas geriausiu atveju įsipaišytu į vidutiniokus. Ant Uolos rasite visko ko turistams reikia: pigaus (Monako kontekste) maisto, ledainių, daug krautuvių su plačiu daiktinių įrodymų, kad buvote Monake, pasirinkimu. Monako senamiestyje mažiausiai jaučiasi kokioje turtingoje ir išskirtinėje valstybėje lankotės - čia nėra "normalių" parduotuvių, čia nėra nė vieno Mišelino pripažinto restorano (o Monake jų tikrai tiršta), čia prie durų nesisukioja liokajai (išskyrus kunigaikščio rūmus). Čia tiesiog anoniminis nuobodžiai pavyzdingai tvarkingas senamiestis su išskirtinai dailiu parku.

alternatyva Chanel ir Yves-Laurent rankinėms

alternatyva Mišelinais žvaigždėtiems restoranams

tiesa, akyliau pasižvalgius galima atrasti ir keletą tikroviško senamiesčio trupinukų

Kitą kartą eisim į Monte-Carlo pažiūrėti tikro Monako.